VDU dėstytoja italė: kalbos dėstytojas niekada negali sustoti pats būti studentu

„Lėktuvui artėjant prie nusileidimo tako Kauno oro uoste, man atėmė žadą. Viskas, ką galėjau matyti buvo – aukšti, žali medžiai išsikleidę tiek, kiek tik žmogaus akys sugeba aprėpti, o tarp tos nuostabios augmenijos pūpsantys mediniai nameliai kėlė dar didesnį susižavėjimą“, – apie pirmuosius įspūdžius Lietuvoje pasakoja italė Claudia Filippello, italų kalbos dėstytoja, kuri prieš trejus metus priėmė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pasiūlymą atvykti dėstyti į Kauną. C. Filippello tapo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros italų kalbos dėstytoja.

Apie įspūdžius Lietuvoje, patirtis universitete bei ateities planus C. Filippello dalinasi interviu.

Papasakokite apie save. Iš kur esate, kaip nusprendėte tapti italų kalbos dėstytoja?

Užaugau Sicilijoje, didžiausioje Italijos regione esančioje Viduržiemio jūros saloje. Kiek save pamenu, visuomet jaučiau didelę aistrą italų ir užsienio kalboms bei šalių kultūrų skirtumams. Savo gimtąją kalbą paversti darbu nusprendžiau ganėtinai anksti. Bakalauro studijų programą „Užsienio kalbos ir italų kalbos mokymas“ baigiau Palermo universitete, po to sekė magistrantūros studijos „Kalbotyra ir tarptautinė komunikacija“ Sienos universitete, kuris orientuotas kitų šalių studentams. Tačiau mano mokymasis ties čia niekada nesustojo, dalį savo laisvo laiko ir šiomis dienomis skiriu anglų, ispanų ir kinų kalbų tobulinimui. Laikausi nuomonės, jog kalbos dėstytojas niekada negali sustoti pats būti studentu, tam tikros kalbos žinias privaloma nuolatos gilinti.

Prieš atvykstant į Vytauto Didžiojo universitetą dėstėte Kinijoje. Kaip Jums sekėsi ten?

Savo patirtis Kinijoje galėčiau prilyginti cheminei reakcijai, kuri tuo pačiu metu atrodo be galo sunki ir nepaprastai žavi. Būtent tokia man pasirodė Kinija. Turiu pripažinti, kad kultūrinis atotrūkis, gyvenimas miesto džiunglėse ir kinų kalbos mokymasis, man, buvo tikra kova. Tačiau tas jausmas, kai pagaliau pradėjau bendrauti su vietos gyventojais ir sugebėjau į viską žvelgti jų, o ne italės, atvykusios iš pasakiško grožio salos akimis – neįkainojamas. Mano nuomone, bandymas prisitaikyti prie kitos kultūros yra būtinas siekiant augti kaip asmenybei ir tokiu būdu ugdant sveiką mąstyseną. Gyvename nerimą keliančiais laikais, kai rasizmo klausimas dar nėra iki galo sutvarkytas, manau, kad jam išspręsti gali padėti intensyvus kiekvieno žmogaus susidūrimas „akis į akį“ su kitomis kultūromis.

Kas labiausiai nustebino atvykus į Lietuvą lyginant su Kinija?

Kai priėmiau italų kalbos dėstytojos pasiūlymą Vytauto Didžiojo universitete, nedaug ką žinojau apie Lietuvą. Kinijoje man buvo gera, tačiau tuo pačiu metu oro užterštumas ir žmonių gausa miestuose mane pradėjo varginti, todėl supratau, kad pertrauka man labai reikalinga. Labiausiai nustebino nuolatos ranka pasiekiama gamta. Kinai turi frazę apibūdinančią gerą orą, jie sako: „mėlynas dangus ir balti debesys“. Manau, kad ši frazė puikiai tinka Lietuvai, nes bent jau pusę metų čia yra „mėlyno dangus ir baltų debesų“ šalis.

Kaip vertinate Vytauto Didžiojo universitetą?

Didelį įspūdį man paliko universiteto dizainas, šiuolaikiškumas. Galbūt kažkam tai kels juoką, bet aš niekada gyvenime prieš tai neturėjau tokio nuostabaus ofiso, su visiškai nauju kompiuteriu bei kopijavimo aparatu! Tokios sistemos, kaip „Moodle“ naudojimas, man labai palengvino darbo bei komunikavimo su studentais eigą. Kitas nuostabus dalykas čia – galimybė laisvai dalytis idėjomis apie mokymo proceso eigą su kitais kalbų dėstytojais.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai teko greitai persiorientuoti į nuotolinį mokymosi procesą. Nors kai kuriems VDU dėstytojams tai nebuvo naujiena, bet kaip sekėsi Jums, nes juk mokyti kalbos nuotoliniu būdu neatrodo lengvas iššūkis?  

Galiu tik pasidžiaugti, kad su šiuo iššūkiu pavyko susidoroti ganėtinai lengvai nuo pat pirmos dienos. Anksčiau niekada neteko dėstyti nuotoliniu būdu, žinojau, kad tai sudėtinga, tačiau iš VDU Informacinių technologijų (IT) centro gavau visa reikiamą pagalbą. Būtent IT komandai norėčiau labai padėkoti už neatlygintiną pagalbą visus trejus metus.

Kaip sekėsi sutarti su VDU studentais?

Buvo šiek tiek sunku įgyti lietuvių studentų pasitikėjimą. Aš labai norėjau atrasti būdą kaip paskatinti juos kalbėti itališkai nekreipiant dėmesio į klaidas. Pastebėjau, kad čia studentai yra labiau linkę atlikinėti gramatikos užduotis nei tobulinti kalbėjimo įgūdžius. Visgi, galiausiai pavyko surasti kompromisą tarp mano mokymo strategijos ir jų mokymosi stiliaus. Džiaugiuosi savo studentų supratingumu bei įvertinimu, labai jų pasiilgsiu.

Ką patartumėte žmonėms norintiems mokytis naujos kalbos?

Taisyklių tinkančių visiems – nėra. Gebėjimas išmokti naują kalbą yra glaudžiai susijęs su pačio žmogaus asmenybe, mokymosi stiliumi ir norimos išmokti kalbos sunkumu. Nežinant žmogaus asmenybės yra sunku duoti patarimų, tačiau galiu pasidalinti idėjomis, kurios tinka man. Pirmiausia, labai svarbu sužinoti savo mokymosi stilių, man padeda įvairios spalvos, vaizdai, o kitiems daugiau naudos suteikti gali skaitymas, klausymas ar kalbėjimas. Žinant, savo mokymosi stilių galima žymiai greičiau mokytis. Pamokose ar paskaitose siūlyčiau nesinaudoti kompiuteriais, o užrašus vesti sąsiuvinyje. Sudarinėkite savo žodynus bei veskite gramatinių taisyklių užrašus. Siūlyčiau kalbos mokymąsi paversti įpročiu bei pomėgiu, žaiskite kompiuterinius žaidimus ta kalba, žiūrėkite serialus ar filmus bei klausykite muzikos, podcastų. Galiausiai, nebijokite kalbėti – klaidų neišvengsite, bet tokia patirtis yra būtina. Mokydamasi kinų kalbos parduotuvėje paprašiau ne maišo, o katės ir net planavau kelionę, kurioje turėjau pamatyti krūtinės plaukus, nors mano tikslas buvo pandos.

Ką rekomenduotumėte aplankyti Lietuvoje čia atvykstantiems pirmą kartą?

Lietuvoje yra labai daug gražių vietų ir lengviausia būtų pasakyti, jog privaloma pasivaikštinėti po Vilnių, Trakus ar Baltijos jūros pakrante. Mano atsakymas gali pasirodyti keistas, bet mane sužavėjo Vilniaus Antakalnio kapinės lapkričio 1-2 dienomis, visiems rekomenduočiau pajusti tą magišką atmosferą, kai žvakių šviesos susilieja su rudens spalvomis bei ten slypinčia ramybe.

Kokį įspūdį Jums paliko lietuviška virtuvė?

Lietuvišką virtuvę aš tiesiog įsimylėjau. Beveik visi žodžiai, kuriuos moku lietuvių kalbą yra maisto pavadinimai. Cepelinai, kibinai, šaltibarščiai ir visos grybų sriubos, man be galo patiko. Tik prieš keletą mėnesių atradau spurgas! Po paskaitų, keliaudavau tiesiai į savo mėgstamiausią spurginę, nusipirkdavau jų tris ar keturias ir slapčia suvalgydavau jas namuose, bandydama išvengti praeivių akių, nes suvalgyti tokį kiekį jų vienu prisėdimu – gėda!

Lietuvoje skaičiuojate paskutines dienas ir ruošiatės naujiems gyvenimo iššūkiams. Kaip žadate praleisti paskutines dienas Lietuvoje?

Pastarosiomis savaitėmis stengiuosi, kuo dažniau eiti pasivaikščioti Nemuno upės pakrante ir mėgautis saulėlydžiais, jaučiu, kad būtent šio vaizdo labai greitai pasiilgsiu. Žinau, kad jeigu dar net neišvykus iš šalies pradedu apie ją kalbėti nostalgiškai, tai ji tikrai paliko žymę mano širdyje. Esu tikra, kad čia dar sugrįšiu aplankyti savo draugų bei vietų į kurias nespėjau nuvykti.

Ar jau turite planų, kur toliau keliausite mokyti italų kalbos?

Mane persekioja jausmas, kad Kinija dar gali mane nustebinti. Pasiilgau to nuolatinio pokyčio jausmo, kuris ten aplanko. Galbūt aš ir vėl keliausiu išbandyti savo jėgas keliaujant per Kinijos kalnelius, kurie tuo pačiu metu gali bauginti ir teikti džiaugsmą.

Vytauto Didžiojo universiteto informacija