Taizé vienuolynas – puiki alternatyva įprastoms jaunuolių atostogoms

Ar galėtumėte įsivaizduoti dieną, kurios eigoje atrastumėte progą pavartoti visas kalbas, kurias teko mokytis mokykloje, užmegzti ryšį su pulku užsieniečių, paragauti kitokio maisto, giedoti mišiose, na, o jei dar liktų laiko –  pasižvalgyti po Burgundijos regioną? Štai taip atrodytų įprasta diena, ilsintis šioje unikalioje vietoje. Apie Taizé vienuolyną internete rastume nemažai informacijos, net ir lietuvių kalba, o keliones į šią vietą jau ne vieną dešimtmetį organizuoja įvairios lietuviškos religinės bendruomenės. Mainai tarp žmonių, artimas santykis su gamta, tarptautinė aplinka ir visur tvyranti beribė laisvė bei meilė pritraukia keliasdešimt tūkstančių lankytojų kiekvienais metais. Tai vienuolyno principu veikianti bendruomenė, įsikūrusi Saone-et-Loire departamente, rytų Prancūzijoje. Bene svarbiausios jos vertybės – paprastumas ir dvasingumas. Na, o dabar, norėčiau iš savos perspektyvos pažvelgti į tai, koks gyvenimas verda šioje, viso pasaulio jaunimo pamėgtoje bendruomenėje.

Taizé įkurta 1940 metais, šveicarų vienuolio protestanto – Brolio Rodžerio. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, dėl netoli esančios demarkacijos linijos, į kaimelį buvo patogu priimti karo pabėgėlius bei žydus. O jau po dvidešimties metų, į šią vietą plūsdavo tūkstančiai lankytojų. Šiuo metu, vienuolyne gyvena apie šimtą įvairių tautų vienuolių, o jaunų žmonių, atvykstančių melstis bei medituoti skaičius kasmet perlipa 100 000. Bendruomenė įsikūrusi pievų, upių ir kalvų apsuptyje, netoli Mâcon miesto, o pats vienuolynas, kaip ir visas kaimelis, stovi ant kalno viršaus. Šiek tiek nusileidus, greit sutinki karvių ar avių bandą, o prieš akis atsiveria tikras pietų Burgundijos kraštovaizdis. Tai vieta, kurioje puikiai dera gamta, dvasingumas ir bendruomeniškumas.

Visas gyvenimas sukasi aplink bažnyčią, tai – visko centras. Mišios vyksta 3 kartus per dieną, tačiau bažnyčios durys atvertos visada, taip paliekant erdvę kiekvienam pabūti tyloje. Prisipažinsiu, nuoširdžiai laukdavau, kada gi ir vėl varpai mus visus sukvies mišioms, manau, kad tą jausdavo ir visi kiti. Neapsakomai nuostabus jausmas, dainuoti kartu su šimtais, kartais net tūkstančiais jaunuolių. O ir pačios giesmės, daugiau meditacinio pobūdžio, paprastos ir įsimintinos. Bene esminis dalykas, skiriantis Taizé bažnyčią nuo įprastos krikščionių bažnyčios, yra paprastumas ir nuoširdumas ir tai be galo juntama visur. Bendruomenės simbolis – išlenktas kryželis, lyg ir krikščioniškas kryžius, o gal paukštis, simbolizuojantis laisvę ir taiką. Įsigyti šį aksesuarą, ko gero – neišvengiama užduotis, bet tuo pačiu ir graži tradicija. Būnant čia, privaloma užeiti ir į originalių keramikos dirbinių parduotuvę, atnešančią didelį pelną miesteliui.

Kaina, kurią reikės sumokėti norint tapti vienuolyno dalimi – nėra didelė, nors simboline taip pat nepavadinsi. Už savaitę man teko susimokėti apie 50 eurų, tačiau tai priklauso nuo šalies, iš kurios esi atvykęs, bei nuo kitų faktorių. Jei keliaujate pavieniui, registruotis iš anksto nebūtina, visada būsite maloniai sutikti savanorių, tačiau jei vykstate su grupe, tą padaryti reikėtų iš anksto. Tiesa ta, kad ši vieta aktuali ne tik tikinčiam jaunimui, tam tikru metų laiku joje lankosi  ir suaugusieji, keliaujantys vieni ar su šeima. O pati bendruomenė, nors ir krikščioniška, atvira visų religijų išpažintojams.

Be jokios abejonės, už viešnagę vien tik susimokėti neužtenka. Principas, kurio dėka vienuolynas gyvuoja yra pačių lankytojų, pačių tikinčiųjų prisidėjimas prie jo gerovės. Dar prieš išsikraunant daiktus kiekvienam yra skiriamos pareigos. Vieni tampa indų plovėjais, kiti knygelių, iš kurių giedama mišiose klijuotojais. Vėliau, tau duodamas darbo grafikas bei žemėlapis, kurių padedamas žinai, kada ir kur reikia būti, kad prisijungtum prie savo darbo grupelės.

Dar viena, ir bene svarbiausia šio vienuolyno skleidžiama vertybė – daugiakultūriškumas. Tiek knygos, kurias galima įsigyti parduotuvėje, tiek giesmės – parašytos kone visomis Europos kalbomis. Tai nuostabi vieta naujų pažinčių užmezgimui bei užsienio kalbų tobulinimui. Čia netrūksta ir pramogų bei kitokių įdomybių jaunimui. Vasarą, kas vakarą yra organizuojami įvairūs filmų vakarai, susitikimai, paskaitos, kalbų ar dainavimo pamokėlės. Vienas iš įdomesnių dalykų, kuriame teko apsilankyti, buvo libaniečių suorganizuotos krikščioniškos mišios arabų kalba, pilnos dainų bei įdomių rytietiškų subtilybių.

Apgyvendinimas – kuklus, tačiau patogus, dažniausiai kambariuose gyvena dar keletas žmonių. Kalbant apie maistą, Taizé tikrai neteks badauti. Maistas, nors ir paprastas, tačiau pasižymintis prancūziškos virtuvės ypatybėmis. Maitinimas teikiamas tris kartus per dieną pakankamai dosniomis porcijomis, todėl labai tikėtina, jog papildomą obuolį ar sausainį dar ir pasiliksite.

Manau, jog kiekvienas sutiks, kad apslankius čia, mus aplanko begalinė šiluma ir ramybė, atsiveria pozityvesnis, gražesnis požiūris pasaulį, o Taizé varpai širdyje dar gaudžia ilgai ilgai.

Daugiau informacijos apie vienuolyną bei lietuvių organizuojamas keliones rasite čia.

Šaltiniai: Eurodesk Lietuva.