Savanorystė – puikus „apšilimas“ prieš studijų metus

Turbūt ne kartą teko girdėti žmones kalbant apie gap year‘ą. Šią sąvoką turbūt geriausiai būtų galima apibūdinti kaip laiko tarpą, kada abiturientai, užuot iš karto stoję į aukštesnės pakopos mokymosi įstaigą, pasirenka turėti laisvus metus, per kuriuos keliauja, plečia savo akiratį, išbando save per įvairias veiklas, dirba, savanoriauja, stengiasi labiau pažinti save ir supančią aplinką.

10 mėnesių savanorystę Slovakijoje pasirinkusi Ieva Rakauskiatė teigia, jog gap year‘as – tai laikas, kai turi galimybę atrasti, kas tau patinka, atkapstyti stipriąsias puses, pamatyti save nepažįstamoje aplinkoje ar išsiaiškinti, kur jautiesi geriau – Lietuvoje ar užsienyje.

Ką veikei gap year'o metu?

Pasirinkau savanorystę – dešimties mėnesių savanoriškos veiklos projektą Bratislavoje, Slovakijos sostinėje. Šalis, apie kurią žinojau tik viena – lietuviai ten keliauja slidinėti. Projekto vizija, prisipažinsiu, taip pat buvo miglota – savanorystė bendruomenės centre-kavinėje „Dom Quo Vadis“. Tai – savanorišku pagrindu įkurta kavinė, kurioje šiuo metu yra maždaug 50 savanorių. Nežinojau, kas per „daiktas“ yra savanorystė ir su kuo ji valgoma, todėl veiklų paletė buvo spalvinga – ne visos džiugino. Taigi buvo visko: organizavau renginius, ruošiau kavą, lankiausi darželyje, įgyvendinau savo idėjas. Laisvas dienas skyriau kelionėms, todėl smarkiai susiveržiau diržus, kad šį malonumą sau leisčiau.

Kodėl baigusi mokyklą pasirinkai būtent savanorystę?

Ne kartą galvojau, kodėl pasirinkau savanorystę – galimybių apstu, skaičiuodamas ir skaičių gali pamesti. Laisvi metai (vengiu žodžio „laisvi“ – laisvi kitame kontekste, nes savanorystės metu galime prieštarauti, rinktis, keisti ir bandyti, nes esame saugioje aplinkoje) – vienas iš daugybės spontaniškų sprendimų, kuriuos „profilaktiškai“ priimu. Visada galvojau, kad baigusi mokyklą keliausiu tiesiai į universitetą (būtinai Lietuvoje), tačiau gyvenimas be galo įdomus ir krečiantis smagias išdaigas. Žinoma, aš visų šių linksmybių bendrininkė, kurios mintyse nuolat sukasi paprastas klausimas, kuriam neieškau atsakymo: „Kodėl gi ne?“. Visų svarbiausia sau atsakyti: „O kodėl taip?“. Norėjau mokytis, bet nemačiau savęs studijuojančios – abejojau ne tik dėl studijų krypties, bet ir dėl šalies. Galvojau, kaip galiu studijuoti užsienyje, jei nežinau, ar gerai ten jaučiuosi?. Norėjau tarptautinės patirties, daugiau košės galvoje, savarankiškumo, užtikrintumo – daugybės dalykų, kurių taip ir neišmokau savo gimtajame mieste. Iš pagrindų pakeista aplinka, nori tu to ar ne, privers susidurti su savo silpnybėmis, o tada spręsti tau: numoti ranka ar „griebti jautį už ragų“.

Gal galėtum plačiau papasakoti apie savanorystę ir ar verta jaunam žmogui pasirinkti būtent tokią veiklą?

Sutinku, kad savanorystė kitoje šalyje – ne kiekvienam: išvyksti vienas, užuot dirbęs, savanoriauji organizacijoje, papuoli į netikėčiausias situacijas, negali spragtelėti pirštais ir atsidurti šeimos ar draugų apsuptyje, gimtąją kalbą keičia užsienio, niekada nežinai, ar apskritai nesigailėsi – kiekvieno savanorio patirtis skirtinga, todėl sprendimas yra tavo rankose. Asmeniškai manęs visi šie dalykai neatgrasė, atvirkščiai – padėjo apsispręsti. Manau, kad savanorystė – „apšilimas“ prieš studijų metus, nors didžioji dauguma mane supusių savanorių pasirinko savanoriauti jau po studijų baigimo. Vėl gi, teisingo atsakymo nėra ir nebus – nepabandęs nesužinosi. Aš būčiau žmogus, kuris padrąsintų – patirtis, gera ji ar bloga, vis tiek yra patirtis.

Kokie savanorystės didžiausi pliusai? Minusai?

Savanorystę galėčiau liaupsinti tiek, kad kitiems ūžtų ir skaudėtų galvą: daugiakultūrinė aplinka,  laikas, kurio metu gali ne tik atrasti savo įgūdžius, bet netgi juos „šlifuoti“, išmokti išreikšti savo mintis anglų kalba ir suprasti, kad tai – mažiausias dalykas, dėl kurio turėtum rūpintis, įgyta patirtis, kurią nešiosiesi visą gyvenimą, o dar kiek asmeniškų atradimų ir suvokimų. Nenoriu išsiplėsti ir savo patirtį apipinti vien klišinėmis frazėmis – pasidalinsiu minusais, kurių, laimei, galima išvengti. Nebuvau išranki siūlomiems projektams – siunčiau labai daug motyvacinių laiškų. Patariu tą daryti kiekvienam – didesnis šansas į kurį nors iš jų pakliūti, tačiau atidumo reikėtų interviu metu, o ypač tada, kai gausite elektroninį laišką su patvirtinimu, kad jus pasirinko. Projektų aprašymai ar pavykę interviu gali klaidinti – susisiekite su buvusiais savanoriais. Mane sužavėjo projekto aprašymas ir „Skype“ pokalbis – į kitus projektus nusprendžiau nebesižvalgyti. Deja, realybė neatitiko to, ko tikėjausi – kartais atrodė, kad ne savanoriauju, o užimu darbuotojo poziciją. Tris mėnesius tvarkiau kavinės patalpas nenorėdama pripažinti akivaizdžių projekto spragų, bet, laimei, galvelėje užsimezgė noras prieštarauti, kalbėti ir su koordinatoriaus pagalba keisti projekto veiklas.

Kaip reagavo tėvai ir artimieji į tokį tavo pasirinkimą?

Mano tėvai ir artimieji yra labai supratingi – palaikė mano sprendimą. Tiesą sakant, beveik nieko nesakė, nes tikėjo, kad aklai neneriu į nežinomybę. Buvo akimirkų, kai laukiau jų prieštaraujančio pasisakymo – norėjau pasikalbėti, nes apie mano sprendimą pernelyg nediskutavome – tiesiog žinojau, kad manimi pasitiki. Žinoma, teko susidurti ir su tais, kurie į visą šį reikalą žiūrėjo skeptiškai, tačiau manęs tai nepalietė – jie nebuvo mano artimieji.

Ar galėtum teigti, jog gap year'as tave subrandino kaip asmenybę? Kaip pasikeitė tavo pačios vertybės ir požiūris į gyvenimą?

Patirtys brandina asmenybę – keičiantis aplinkai, keičiausi ir aš. Į viską pradėjau žiūrėti paprasčiau: bėdas rikiuoju prieš save – nesugeriu jų kaip kempinė, tapau ramybės šaltiniu, žodį „noriu“ sakau dažniau, nei „reikia“, nelaikau liežuvio už dantų, kai privalau kalbėti, o žodis „ne“ tapo lygiavertis žodžiui „taip“. „Eik, daryk ir žiūrėk, kas iš to gausis“ – lyg mantrą kartoju sau.

Turbūt ne viskas ėjosi taip gerai kaip norėtųsi. Kokių nesklandumų įvyko per šiuos metus? Kaip juos įveikei?

Pirmąją savaitę jaučiausi lyg ne sava – kirbėjo mintis, kad kažkas ne taip: viskas lyg ir gerai, tačiau viduje – nemalonu, negera, neskanu. Manau, pernelyg įnykau į save, susidūriau su savimi akis į akį ir nežinojau, kaip elgtis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių – savyje gali ne juokais paskęsti. Atsimenu, vieną dieną nuėjau prie pilies ir pasakiau sau, kad metas išlipti iš šios būsenos. Manau, to neužteko – šiais žodžiais, matyt, nepatikėjau – manęs laukė kitas išbandymas. Kitą dieną, traukinių stotyje, pavogė mano piniginę, kurioje buvo viskas: asmens dokumentas, kortelės ir, laimei, vos dvidešimt eurų, kurie, tikiuosi, tam nepažįstamajam buvo reikalingi labiau, nei man. Niekas nekalbėjo angliškai, jaučiausi viena, nežinojau, ko imtis, vengiau skambinti mamai. Negalėjau suprasti, kodėl veidu vėl tėškiausi į žemę, bet greitai viskas sustojo vietas – nebegalėjau ignoruoti. Juk ant griūvančio pastato nepakabinsi gražių užuolaidų – ėmiausi statybos darbų. Esu besąlygiškai dėkinga už tokią patirtį. Mums, savanoriams, yra suteikiamas draudimas, todėl atgavau pinigus, kuriuos išleidau naujam asmens dokumentui – nespręskite visko vieni ir nebijokite prašyti pagalbos.

Kaip jauteisi prieš išvykdama, tol, kol nežinojai, kas tavęs laukia?

Paskutinis mėnesis Rokiškyje buvo ypatingas, todėl per daug negalvojau apie išvykimą – neatradau tam laiko. Atsimenu, tikslus susirašiau tik pakeliui į Bratislavą. Džiaugiuosi, kad negyvenau laukimu. Žinoma, šiek tiek nerimavau dėl anglų kalbos ir fakto, kad į kitą šalį keliauju viena, tačiau šios mintys galvos nekvaršino. Man buvo gera Rokiškyje, tačiau žinojau, kad ilgiau pasilikti čia negaliu – noriu augti.

Ar turėjai baimių, kurias pavyko įveikti būtent gap year'o metu?

Visada norėjau dainuoti gatvėje, tačiau atidėliojau iki paskutinės savanorystės savaitės – kone įtikinau save, kad man to nereikia, bet galiausiai vis tiek pasiryžau. „Nepaisant visų šių nuodais persisunkusių minčių, tiesiu taikymu nuėjau į turistinę vietą, atsisėdau ir nepadariusi kvėpavimo pratimų pradėjau dainuoti“, – rašiau viename savo tekste.

Ką patartum jaunam žmogui, svarstančiam apie gap year'ą?

Dažnai jaučiamas toksiškas aplinkos spaudimas – atsimink, kad turi visišką apsisprendimo teisę. Studijuojantys suspės keliauti, o keliaujantys – studijuoti. Jei šią akimirką to nori labiausiai, jau esi teisingame kelyje. Artimųjų nuomonė yra svarbi, bet galiausiai ne artimieji, o tu studijuosi, keliausi, savanoriausi ar dirbsi.

Ir visgi, ar pasitvirtino mitas, jog gap year'as padeda atrasti save ir suvokti, ko nori iš gyvenimo?

Nesutikčiau, kad „laisvi metai“ kiekvienam padeda suvokti, ko jie nori iš gyvenimo. Juk tokia mintis gali įsižiebti plaunant indus ar paryčiais kalbantis su geriausiu draugu. Tai laikas, kai turi galimybę atrasti, kas tau patinka, atkapstyti stipriąsias puses, pamatyti save nepažįstamoje aplinkoje ar išsiaiškinti, kur jautiesi geriau – Lietuvoje ar užsienyje. Kiekvienas gali patirti skirtingus dalykus – priklauso nuo motyvacijos.

Susidomėjai savanorystę? Čia rasi tarptautinės savanorystės duomenų bazę, kur gali išsirinkti norimą programą.

Šaltiniai: Eurodesk Lietuva.