Rašybos žaidimai ar trimatės šaudyklės? Ko mokytojai nesupranta apie vaizdo žaidimus

Vis daugiau mokytojų ryžtasi įtraukti skaitmeninius žaidimus į kasdienį savo darbą, tačiau jie išskiria „gerus“ ir „blogus“ žaidimus. Žaidimų ir medijos ekspertas Tomas Hildgenas mano, kad galbūt šias sąvokas vartojame netinkamai.

Man rašant šį straipsnį, žaidimas „Fortnite“ („Epic Games“, 2017 m.) sklando mokyklų koridoriais lyg koks vaiduoklis ir kelia galvos skausmą mokytojams. Žaidimai, panašūs į šį, dažnai laikomi viena iš mokyklos nesėkmių priežasčių ir viena iš priežasčių, kodėl mokiniai neatlieka užduočių ar atsisako eiti į mokyklą. Taigi „Fortnite“ akivaizdžiai „blogas“ žaidimas, kurio vienintelė paskirtis – pramoga.

Mokytojai kreipiasi į mane, jeigu jiems kyla klausimų ar reikia patarimų dėl vaizdo žaidimų. Kalbant apie „Fortnite“ ir kitus panašius žaidimus, dažniausiai klausiama, kaip jų atsikratyti ar bent „išvyti“ iš mokyklos, kad mokiniai galėtų sutelkti dėmesį į svarbius dalykus. Bet gal ir tokius žaidimus galima panaudoti mokymui?

„Gerais“ žaidimais dažniausiai laikomi tie, kurie buvo sukurti atsižvelgiant į tam tikrus pedagoginius interesus, pavyzdžiui, matematiniai arba rašybos žaidimai, o „blogi“ žaidimai paprastai skirti tik pramogoms. Jie dar vadinami komerciniais žaidimais (COTS), ir jeigu yra gerai sukurti, juos žaisti labai smagu.

Rimti žaidimai ir mokomoji-pramoginė programinė įranga nuo COTS žaidimų atsilieka įvairiais aspektais. Svarbiausias komercinio žaidimo tikslas yra padėti gerai leisti laiką, todėl jie gerai parduodami. Tam, kad tokie žaidimai būtų sėkmingi, skiriamos milžiniškos lėšos ir žmogiškieji ištekliai. Nepavykusį žaidimą sukūrusi įmonė gali tapti nemoki. Rimtiems žaidimams išteklių skiriama kur kas mažiau, nes jų biudžetai yra labai riboti, ir tai atspindi tiek jų grafikos kokybė, tiek turinys. Šioms programoms dažnai trūksta pagrindinių žaidimo principų – tai reiškia, kad jie apskritai ne žaidimai, o žaidybintos mokymosi programėlės.

Dėl šių priežasčių jie tampa pavojingi ugdymui, nes mokytojai tokius žaidimus naudoja tik kaip sąsiuvinių pakaitalus, jiems trūksta stebuklingo efekto ir potencialo, kurį gali pasiekti iš tiesų žaidžiant vaizdo žaidimus klasėje arba naudojant juos mokymo programose. Tačiau mokytojai žaidimus naudoja beveik vien tik pratyboms arba kaip praktines užduotis.

Mokiniai yra žaidimų ekspertai, tad jie nepamiršo, kaip veikia žaidimai. Jie tuoj pat pastebi, jeigu tai, kas pateikiama kaip žaidimas, iš tiesų nėra žaidimas. Mokomoji-pramoginė programinė įranga yra lyg šokoladu padengtas brokolis – mokinys tikisi šokoladuko, tačiau vos atsikandęs pastebi, kad tai tiesiog šokoladuotas brokolis.

Kitos medijos priemonės, kurios niekada nebuvo skirtos pedagoginėms reikmėms, mokykloje naudojamos labai sėkmingai. Pavyzdžiui, Astrida Lindgren nerašė „Pepės Ilgakojinės“ kaip pedagogiškai vertingos knygos – jie tiesiog parašė puikią knygą, o mokytojai atrado jos vertę savo pamokoms, tai, kad ši knyga, kartu su kitais ugdymo scenarijais, leidžia atverti vaikams stebuklingą skaitymo, rašymo ir kitokios tikrovės kūrimo pasaulį.

Tą patį galime padaryti ir su skaitmeniniais žaidimais. Ugdymo specialistai kompiuteriniais žaidimais gali naudoti norėdami perteikti mokymosi turinį, ir tai geriau veikia su „tikrais“ žaidimais, t. y. komerciniais žaidimais, o ne vadinamaisiais „rimtais“ žaidimais. Savo klasėse be jokių problemų galime skleisti žinias, naudodamiesi knygomis, filmais ir garso įrašais, tad kodėl taip sunku šį sąrašą papildyti vaizdo žaidimais?

Taip neturėtų būti. Vaizdo žaidimai nėra ugdymo „šventasis gralis“, tačiau jie gali būti svarbi mokymo priemonė, jeigu naudojami išmintingai. Be to, jie turi puikų „šalutinį poveikį“ – juk žaisti labai smagu.

Tomas Hildgenas gimė 1977 m. Liuksemburge, Belgijoje studijavo pradinių klasių mokytojo specialybę ir nuo 2001 m. dirba pedagoginį darbą. Nuo 2012 m. jis trejus metus dirbo mokytojų konsultantų. Turi du žaidimų ir medijų srities magistro laipsnius, kuriuos įgijo Kremso prie Dunojaus universitete Austrijoje, o nuo 2017 m. jis dalyvauja projekte SCRIPT, kaip mokyklų vystytojas.

Nuotrauka: Image: carballo / Shutterstock.com