Nuotolinė „Lyderių laiko 3“ dalyvių stažuotė Suomijos mokyklose

Lapkričio 16–17 d. projekto „Lyderių laikas 3“ dalyviai buvo išvykę į neįprastą kelionę – nuotoliniu būdu keliavome į Suomijos mokyklas.

Pirmąją kelionės dieną buvo daug kalbama buvo apie šio meto aktualijas – kaip tvarkomasi su pandemijos iššūkiais, kaip organizuojamas ugdymas, kokios taikomos nuotolinio ar mišriojo ugdymo strategijos.

Kadangi Suomija gerai tvarkosi su viruso plitimu, žmonės jaučiasi saugūs, į pandemiją jie žiūri ne kaip į užgriuvusią nelaimę, o kaip į naują galimybę daug ko išmokti ir „padaryti didelį šuolį į skaitmeninę erdvę“ (švietimo ekspertės Suvi Westling citata).

Beje, girdėjau, kad suomiai – vieninteliai europiečiai, teigiantys, kad jų gyvenimas karantino metu ne pablogėjo, o pagerėjo, nes jie galėjo mažiau dirbti, daugiau laiko skirti šeimai ir pomėgiams. Kai buvo paskelbtas karantinas kovo mėnesį, Suomijos mokytojus, lygiai kaip ir Lietuvos, ištiko šokas, nes niekas nebuvo pasiruošęs greitam perėjimui į nuotolinį ugdymą. Nors ir daug jau buvo investuota į mokytojų skaitmenines kompetencijas, tačiau daugelis tebuvo pasyviais IT vartotojais, o gyvenimas privertė tapti aktyviais virtualaus pasaulio gyventojais, gebančiais atsirinkti savo mokinių ugdymui tinkamiausius įrankius. Kadangi mokyklos ir mokytojai turi labai daug autonomijos, tai jų taikytos strategijos buvo labai įvairios ir tos pačios, kaip ir Lietuvoje: elektroniniai dienynai, įvairios mokyklų platformos, sinchroninės ir nesinchroninės pamokos ir kt.

Stipriai skyrėsi ir mokyklų požiūris į siekiamus ugdymo rezultatus bei mokinių gerovės užtikrinimą. Suomijos švietimo ministerija, stebėdama tą požiūrių įvairovę, pasiūlė švietimo bendruomenei būti kūrybiškiems, tik visiems laikytis trijų paprastų principų:

1. Pasirūpinti, kad su kiekvienu vaiku mokykla susisieks bent vieną kartą per dieną.

2. Nusiraminti, nesijaudinti dėl akademinių pasiekimų. Šiuo metu ne tai yra svarbiausia. Neturi būti įtampos nei mokiniams, nei mokytojams, nei tėvams.

3. Laikytis ugdymo turinio gairių, tačiau daugiau dėmesio skirti mokinių atsakomybės už savo mokymąsi ugdymui, ieškant alternatyvių būdų mokinių kompetencijoms atskleisti, skatinti jų kūrybiškumą, rasti būdų, kaip teikti grįžtamąjį ryšį ir individualizuotą mokymosi pagalbą.

Pabrėžiama, kad šiuo metu svarbiausias dalykas yra mokinių, lygiai kaip ir visų žmonių gerovė, psichologinis stabilumas.

Man paliko įspūdį ir Porvoo miesto pradinės mokyklos patirtis. Mokytojai ir tėvai susitarė dėl pagrindinių principų, kaip bus susisiekiama ir dirba su pradinukais. Vienas tokių principų buvo toks: visa ugdymo informacija yra skirta vaikams, o ne jų tėvams, ji turi būti suprantama kiekvienam vaikui. Karantino laikotarpiu metu buvo išsikeltas pagrindinis tikslas – ugdyti pradinukų sąmoningą požiūrį į mokymąsi, gebėjimą prisiimti asmeninę atsakomybę, o tada vaikai išmoks visko, ko reikia, gal tik kiek lėčiau. Juk tėvai turi dirbti, tam, kad nenukentėtų visos šalies socialinis stabilumas, o mokykla turi atlikti savo misiją – pasirūpinti kiekvieno vaiko mokymusi. Juk visuomenės gyvenimo pagrindas – tarpusavio pasitikėjimas ir stabilumas, net ir sudėtingu metu.

Dr. Eglė Pranckūnienė
Projekto „Lyderių laikas 3“ partnerio
Mokyklų tobulinimo centro steigėja,
švietimo ekspertė-konsultantė