Mitai apie švietimą: reikia ugdyti gebėjimus, kuriuos galima taikyti kiekvienoje srityje?

Daisy Christodoulou – Voriko universiteto (angl. University of Warwick) absolventė, edukatorė, parašiusi dvi knygas apie švietimo problemas. Pirmoji „7 mitai apie švietimą“ (angl. Seven Myths About Education) išėjo 2014 m., o 2017 m. pasirodė kita autorės knyga „Geras progresas? Įvertinimų mokymosi procese ateitis“ (angl. Making Good Progress? The Future of Assessment for Learning). Voriko universitete Daisy Christodoulou studijavo anglų literatūrą, vėliau dalyvavo britiškame „Renkuosi mokyti“ atitikmenyje „Teach First“ (2007 m.) ir trejus metus dirbo mokytoja vidurinėje mokykloje Londone.

Pirmojoje knygoje Christodoulou aptaria septynis, jos nuomone, pačius gajausius mitus švietimo srityje. Anot jos, būtent šie įsivaizdavimai trukdo tobulėti mokymosi procesui, siekiant vaikus toliau sėkmingai integruoti į pasaulį. Knygos įvade buvusi mokytoja stebisi, kiek mažai žino mokiniai, kuriuos ji mokė. Pavyzdžiui, jiems buvo sunku žemėlapyje rasti miestą, kuriame gyvena – Londoną. Autorė pateikia daugybę tokių pavyzdžių ir teigia, kad tai, ko mokomi Didžiosios Britanijos mokytojai apie švietimą ir mokymosi procesą, yra klaidinga ir netgi žalinga vaikams. Jau aptarėme keturis mitus, kalbančius apie faktų svarbą, mokytojo vaidmenį mokymosi procese, XXI a. galimus ypatumus ir tai, ar užtenka mokantis tiesiog „pasigūglinti“, galbūt nereikia nė įsiminti.

Penktasis D. Christodoulou knygoje aprašomas mitas – mokykloje reikia ugdyti tokius gebėjimus, kuriuos būtų galima taikkyti kiekvienoje srityje ar darbe. Kitaip tariant, mokyklos tikslas – išugdyti perkeliamuosius (angl. transferable) gebėjimus, pavyzdžiui, kritiškai mąstyti, analitiškai spręsti, problemas.

Koks tai mitas?

Jeigu seksime švietimo ekspertų, norinčių pereiti iš žinių perteikimo į gebėjimų ugdymą, logika, tai turėtume paklausti, o kokius tada gebėjimus reikėtų ugdyti mokyklose? Vienas populiariausių atsakymų į šį klausimą: ugdykite perkeliamus (angl. transferable) gebėjimus. Reikia vaikus skatinti ne žinoti apie ką, bet žinoti kaip. Mokykime juos spręsti problemas, analizuoti, mąstyti kritiškai, vertinti. Mokiniai turi išmokti kaip šiuos gebėjimus panaudoti kiekvienam dalykui, nes besikeičiantis pasaulis nuolat siūlo vis kitas situacijas ir vis kitas problemas. O svarbiausia – reikia susitelkti į mokymosi ugdytis gebėjimą. Išmokti mokytis yra vienas svarbiausių XXI amžiaus gebėjimų: jis vaikus paruošia neišvengiamai pasaulio kaitai – gyvenimui, kai žinios ir darbo rinka nuolat keičiasi.

Pavyzdžiui, švietimo specialistui, psichologijos profesoriui Guy’ui Claxtonui atrodo, kad pagrindinis švietimo tikslas – stiprinti mokinių gebėjimus „gerai pasirinkti“, „sumaniai spręsti problemas“ ir tapti „efektyviai besimokančiais žmonėmis“.

Šios logikos prielaidos paprastos: konkretūs gebėjimai ar žinios pasensta, todėl vaikams reikia diegti nepasenstančius gebėjimus, t. y. tokius, kuriuos galima taikyti vienam arba kitam darbui. G. Claxtonas teigia: „Svarbiau išmokyti ne raštingumo (angl. literacy) ar mokėjimo skaičiuoti (angl. numeracy), o mokėjimo mokytis (angl. learnacy)“.

Anot D. Christodoulou, viena didžiausių problemų, pasitaikančių kalbant apie XXI a. švietimą: teoretikai nuolat supriešina žinias ir gebėjimus, o tai – žalinga praktika mokykloje. Kitaip tariant, mokymo praktikoje vis mažiau laiko skiriama mokantis konkrečių dalyko žinių (ar gebėjimų), o daugiau – perkeliamųjų gebėjimų. Anot autorės, daugelis Didžiosios Britanijos mokyklų perorganizavo savo mokymosi procesą taip, kad į jį „tilptų“ kuo daugiau užsiėmimų, lavinančių XXI a. gebėjimus. Vienas populiariausių būdų tai padaryti – į mokymosi procesą įtraukti kuo daugiau mokymosi, kuris yra paremtas projektais ar teminėmis pamokomis.

Kodėl tai – mitas?

Mąstymo, kad mokykloje reikėtų ugdyti perkeliamuosius gebėjimus, mitiškumas susijęs su tuo, kad dažnai norima į mokymosi procesą įtraukti užduotis, kurios skirtos ugdyti tik tuos specifinius gebėjimus, abstrakčiai juos suprasti, nesusiejant jų su konkrečiomis dalyko žiniomis. Pavyzdžiui, viename iš minėtojo G. Daxtono pasiūlymų mokykloms skatinama suprasti patį mokymosi procesą. Vaikams siūloma kurti vaizdinius, kurie apibrėžia įvairius aspektus, ką reiškia būti geru mokiniu tam, kad jie suprastų mokymosi prigimtį ir principus. Tarkime, bičių spiečių, kuris „tiesiog zvimbia nuo idėjų“; įrankių dėžė, kurioje galima rasti visus gebėjimus, kurie reikalingi tam, kad vaikas būtų geras mokinys. Siūloma, kad mokiniai suprastų, kas yra mokymasis apskritai, iš ko jis susideda abstrakčiu lygmeniu. G. Daxtonas mano, jog jei vaikai abstrakčiai supras, kas yra mokymosi procesas, įgis svarbų gebėjimą – mokėti mokytis, kurį vėliau galima panaudoti visose besikeičiančio pasaulio situacijose.

Anot Christodoulou, klaidinga manyti, kad tokiems gebėjimams reikia specialiai tam skirtų pamokų, užduočių ar užsiėmimų. Kur kas svarbiau, kad mąstyti, analizuoti  vaikai mokytųsi spręsti su konkrečiu turiniu susijusias problemas.

Psichologas Danielis Willinghamas sako, kad dažnai klaidingai suprantame, kaip veikia žmogaus protas. Esame linkę manyti, kad smegenys veikia kaip skaičiuotuvas: gali atlikti įvairias operacijas visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, su kokia informacija dirba. Jeigu galite atlikti analizės veiksmą matematikoje, tai lygiai taip pat galėsite tą pačią operaciją atlikti su istoriniais įvykiais, t. y. pakanka treniruotis matematikoje, ir gebėjimas analizuoti persikels į istorinių įvykių analizę (ar atvirkščiai). Tačiau toks mąstymas apie mūsų proto veikimą yra klaidingas: „Jeigu išmokstame kritiškai mąstyti apie Antrąjį pasaulinį karą, dar nereiškia, kad galime kritiškai galvoti apie situaciją Artimuosiuose Rytuose ar JAV Nepriklausomybės karą. Kritinio mąstymo procesai yra sujungti su pamatinėmis dalyko žiniomis. Išvada, kurią pateikia kognityviniai mokslai, yra gana aiški: mokiniai privalo gauti dalyko žinių paraleliai mokydamiesi kritiškai mąstyti“, – rašo D. Willinghamas.

Kitas įdomus žinių susietumo su gebėjimais pavyzdys yra 1946 m. atliktas eksperimentas. susijęs su šachmatais, atmintimi, perkeliamais gebėjimais ir mąstymu apskritai. Vienas garsiausių XX a. šachmatininkų mąstymo tyrėjų Andriaanas de Grootas eksperimento dalyviams parodydavo šachmatų lentoje išsidėsčiusias figūrų pozicijas (dalyviai į lentą galėjo žiūrėti nuo 2 iki 10 sekundžių). Visos dėlionės buvo jau kažkada žaistų šachmatų partijų kartotės. Tyrimo dalyvių užduotis – atkurti kuo daugiau šachmatų figūrų pozicijų teisingai. Eksperimente dalyvavę šachmatų didmeistriai sugebėjo atkurti maždaug 93 proc. lentos teisingai; tie, kurie buvo laikomi meistrais, atkūrė maždaug 72 proc. lentos; gerai žaidžiantys mėgėjai sugebėdavo atkurti tik apie 50 proc., pradedantieji – apie 8 pozicijas iš 25 (apie 33 proc. lentos išsidėstymo).

Šis eksperimentas parodo, kokia svarbi yra ilgalaikė atmintis mąstymo procese. Galvojama, kad „smegenų raumeningumas“ (arba grynasis gebėjimas mąstyti) skiria didžiuosius šachmatų meistrus nuo mėgėjų, bet iš tiesų didmeistriai tiesiog turi daugiau žinių. Mokslininkai mano, kad šachmatininkai savo ilgalaikėje atmintyje turi nuo 10 iki 100 tūkst. pozicijų, t. y. įmanomų šachmatų lentos dėlionių. Dar Stefanas Zweigas savo knygoje „Šachmatų istorija“ (1941 m.) pasakoja apie šachmatininką, kuris nacių nelaisvėje kliaujasi tik vienu dalyku – šachmatų didmeistrių partijų knyga. Pagrindinis veikėjas juos išmoksta mintinai ir nuolat žaidžia galvoje su savimi, todėl tampa praktiškai neįveikiamas.

Vėliau minėtas eksperimentas buvo kartotas ir dar kartą parodė tą patį efektą, tačiau viename iš bandymų buvo įterptas ir papildomas veiksnys – šachmatų figūrų pozicijos buvo sudėliotos atsitiktinai ir ne pagal taisykles, kitaip tariant, bet kaip. Visi dalyviai (ar jie buvo didmeistriai, ar naujokai) atkurdavo vidutiniškai tik maždaug 3–4 figūrų pozicijas. Antrajame eksperimente buvo pasitelktas atsitiktinas šachmatų figūrų lentoje sudėliojimas, nesusijęs su prieš tai turėtomis žiniomis, todėl ir didmeistriai, ir naujokai parodė labai panašius rezultatus. Kitaip tariant, didmeistriams turėtos žinios nepadėjo situacijoje, kuri buvo jiems nepažįstama, t. y. kai figūros buvo išdėliotos bet kaip.

Kartais galvojama, kad gebėjimas efektyviai skaityti gali būti pritaikytas kiekvienam tekstui – kad ir koks jis būtų. Kitaip tariant, jeigu jums gerai sekasi suprasti tekstus apie poeziją, gerai suprasite tekstus ir apie fiziką. Ir atvirkščiai. Tačiau tai nėra tiesa. Efektyviai skaitantys žmonės dažniausiai turi bent šiek tiek žinių apie daugelį dalykų. Jų plačios žinios leidžia jiems skaityti įvairius tekstus. Tačiau „gerai skaitančiųjų“ skaitymo efektyvumas keičiasi tada, kai jie susiduria su tekstu, kuris kalba apie dalyką, kurio jie neišmano. Žinoma, tai dažnai susiję su nepažįstamu žodynu, terminais, sąvokomis ir principais. Skaitydami nuolat naudojame ilgalaikėje atmintyje esančias žinias. Jeigu apie fiziką (ar poeziją) žinių nesukaupėme, skaityti apie ją bus sunku.

Dažnai kalbama, kad turime mokyti ir žinių, ir gebėjimų – jie abu esą svarbūs. Tačiau tai nėra teisingas požiūris – šių dviejų dalykų neįmanoma niekaip atskirti, neįmanoma išmokyti abstrakčių gebėjimų, jeigu jie nėra susiejami su kokiu nors turiniu. Kitaip tariant, tam, kad gebėtume mąstyti turime turėti apie ką mąstyti. Svarbu, kad besimokant ilgalaikėje atmintyje žinios „nusėstų“ ir kad nuolat praktikuotumėmės kaip tas konkrečias žinias iš ilgalaikės atminties „ištraukti“ ir panaudoti. Žinių „atkūrimas“ turi tapti organiška mąstymo dalimi ir turi būti nuolat praktikuojamas.

Kad ir kokią sritį tirtumėte, būtų nesunku pamatyti, jog sumaniai ir efektyviai taikomi gebėjimai visuomet susiję su žiniomis. Žinios yra visų gebėjimų pagrindas, o tai reiškia, kad gebėjimų perkėlimas yra problemiškas procesas. Jeigu kiekvienas gebėjimas taip glaudžiai susijęs su specifinėmis žiniomis, tai kaip įmanoma jas taip lengvai „perkelti“ iš vieno dalyko į kitą?

Žinių įgijimas yra ilgo ir sudėtingo mokymosi proceso dalis. Negalime galvoti, kad vaikai staiga „lengvai ir neskausmingai“ įgis jiems XXI a. reikalingų gebėjimų visetą. Patys efektyviausi mokymosi procesai yra sudėtingi ir ilgai trunkantys, o surasti būdą, kaip efektyviai mokytis be jokių pastangų – stebuklo reikalaujantis scenarijus.

Pagal Daisy Christodoulou knygą „Seven Myths About Education“ parengė Kristina Tamelytė