Mitai apie švietimą: projektinė veikla yra geriausias būdas mokytis?

Daisy Christodoulou – Voriko universiteto (angl. University of Warwick) absolventė, edukatorė, parašiusi dvi knygas apie švietimo problemas. Pirmoji „7 mitai apie švietimą“ (angl. Seven Myths About Education) išėjo 2014 m., o 2017 m. pasirodė kita autorės knyga „Geras progresas? Įvertinimų mokymosi procese ateitis“ (angl. Making Good Progress? The Future of Assessment for Learning). Voriko universitete Daisy Christodoulou studijavo anglų literatūrą, vėliau dalyvavo britiškame „Renkuosi mokyti“ atitikmenyje „Teach First“ (2007 m.) ir trejus metus dirbo mokytoja vidurinėje mokykloje Londone.

Pirmojoje knygoje Christodoulou aptaria septynis, jos nuomone, pačius gajausius mitus švietimo srityje. Anot jos, būtent šie įsivaizdavimai trukdo tobulėti mokymosi procesui, siekiant vaikus toliau sėkmingai integruoti į pasaulį. Knygos įvade buvusi mokytoja stebisi, kiek mažai žino mokiniai, kuriuos ji mokė. Pavyzdžiui, jiems buvo sunku žemėlapyje rasti miestą, kuriame gyvena – Londoną. Autorė pateikia daugybę tokių pavyzdžių ir teigia, kad tai, ko mokomi Didžiosios Britanijos mokytojai apie švietimą ir mokymosi procesą, yra klaidinga ir netgi žalinga vaikams. Jau aptarėme penkis mitus, kalbančius apie faktų svarbą, mokytojo vaidmenį mokymosi procese, XXI a. galimus ypatumus, ar užtenka mokantis tiesiog „pasigūglinti“ ir apie tai, ar mokykloje reikėtų mokytis „viskam pritaikomų“ arba „perkeliamų (angl. transferable) gebėjimų. 

Penktasis mitas – mokykloje populiarėjantys projektai yra vienintelis geras būdas mokytis ir paruošti vaiką „tikrajam gyvenimui“. 

Koks tai mitas?

Turbūt esate girdėję apie projektinę veiklą arba įvairius užsiėmimus, kurie leidžia vaikams „prisiliesti“ prie „tikrojo pasaulio“ ir taip kuo geriau pasiruošti tai akimirkai, kai reikės savarankiškai mokytis ir gyventi. Tokių užsiėmimų tikslas yra veikiau atkurti „tikrojo pasaulio“ problemas, o ne „priversti“ mokinius prisitaikyti prie „dirbtinės“ mokyklos aplinkos. Žinoma, „tikrame gyvenime“ įvairūs klausimai nebūna gražiai suvynioti į dalyko popierėlį: nėra tik matematikos ar tik anglų kalbos problemos, jos dažniausiai reikalauja naudotis žiniomis iš įvairiausių kitų disciplinų. Mokantis tik paskirų disciplinų neįmanoma susiformuoti holistinio pasaulio vaizdo: o be tokio pasaulėvaizdžio sunku rasti sąryšius tarp matematikos ir mokslo, suprasti, kaip menas ir muzika padarė įtaką pasaulio istorijai. 

Jei vaikai bus mokomi tik paskirų dalykų mokyklose, jie nesupras, kaip reikėtų mokytis savarankiškai. Šiuolaikiniame pasaulyje – tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje – dažnai galime išgirsti universiteto dėstytojus sakant, kad mokiniai įstoja į universitetą nepasiruošę savarankiškai mokytis. Jie priprato prie nuolatinės priežiūros ir „žinių pateikimo ant lėkštutės“. Antai pirmakursiai nori būti „dresiruojami“ kaip jiems buvo įprasta mokykloje, o štai universitete nereikia į studentus žiūrėti tiesiog kaip į indus, į kuriuos dėstytojai „pila“ žinias. 

Būtent dėl šios priežasties mokykloje reikia kuo daugiau mokytis savarankiškai ir domėtis „tikrojo pasaulio“ problemomis. Mokiniai turi tapti atsakingais suaugusiaisiais, aktyviais piliečiais, visą gyvenimą besimokančiais žmonėmis ir įgudusiais darbuotojais. Maža to – vaikai iš mokyklos turėtų „išsinešti“ ne mokslinių faktų kratinį, o gebėjimą mąstyti kaip mokslininkai. Lygiai taip pat istorijoje reikia mokytis ne faktų kratinio, o gebėjimo mąstyti, kaip mąsto istorikai. Mokiniai turi suprasti, kaip formuojamos kiekvienos disciplinos žinios, kaip jos keičiasi ir kaip jie patys galėtų dalyvauti kurdami tokias žinias ir stebėdami jų kaitą.

Pagrindinė idėja tokia: tam, kad vaikai būtų paruošti „tikrajam gyvenimui“, reikia, kad mokykloje jie dažnai susidurtų  su „tikrojo pasaulio“ problemomis. Taip pat, kad mokiniai galėtų pradėti mąstyti kaip istorikai ir matematikai, jie turėtų atlikti daugiau užduočių, kuriose ugdomas toks mąstymas. 

Kodėl tai – mitas?

Pradėkime nuo gebėjimo mąstyti, kaip mąsto koks nors ekspertas (mokslininkas, istorikas, fizikas, matematikas ir t. t.). Pagrindinis skirtumas tarp ekspertų ir pradedančiųjų – ekspertai ilgalaikėje atmintyje turi milžinišką kiekį faktų ir žinių apie procesus. Ekspertai praleido daugybę valandų nuolat taikydami turimas žinias, bandydami suprasti, kaip veikia vieni ar kiti dalykai. 

Ekspertų turimos žinios ir praktikos skiriasi nuo pradedančiųjų ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Būdai, kuriais jie sprendžia problemas, gerokai skiriasi nuo būdų, kuriais problemas sprendžia besimokantieji. Kalbant psichologo Dano Willinghamo žodžiais, „supratimas ankstyvame mokymosi laikotarpyje esmingai skiriasi nuo supratimo vėliau“. Kitaip tariant, nereikėtų „kopijuoti“ to, ką daro ekspertai, ir prašyti, kad vaikai tai kartotų, nes tai nėra tas teisingas būdas tapti ekspertu. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad ekspertai, atlikdami kokią nors užduotį ar spręsdami problemą, dažnai diskutuoja su savimi – pasitelkia savo prielaidų, svarsto apie kitas galimas kontrafaktines situacijas. Siūloma ir vaikams tokį metodą naudoti, kad jie „mąstytų kaip ekspertai“, tačiau problema ta, jog ekspertai gali taip mąstyti dėl turimo milžiniško žinių bagažo. 

Kitas įdomus pavyzdys: tam, kad „įaudrintume“ vaizduotę ir mąstytume kaip grafikos dizaineriai, mums reikia kuo daugiau svajoti, laisvai įsivaizduoti, nevaržyti savo proto. Vaikams siūlome taip lavinti vaizduotę – svajoti. Taip tapsite gerais grafikos dizaineriais. Tačiau šis užsiėmimas visiškai neįvertina to, kad, norint būti geru grafikos dizaineriu, reikia daug žinių, kurios padeda sėkmingai dirbti. Patys geriausi dizaineriai, matyt, tikrai daug svajoja ir įsivaizduoja. Tačiau daug svajoja ir blogi dizaineriai, ir žmonės, kurie su dizainu neturi nieko bendro. Kuo skiriasi ekspertinis svajojimas nuo nepatyrusiojo svajonių? Specifinės žinios ir gebėjimai, kuriuos turi ekspertas. Kitaip tariant, profesijos praktikavimas nėra tas pat, kas mokytis ir įgyti profesijos praktikos. Neįmanoma rasti „stebuklingo“ ar trumpesnio kelio tapti kokios nors srities ekspertu, negu įgyti žinių, susijusių su sritimi. 

Pastaruoju metu pasaulyje ėmė populiarėti projektinė veikla, kuri remiasi vaikų savarankišku tyrinėju ir „tikrojo pasaulio“ problemų sprendimu. Atliekant tokias užduotis yra būtinos žinios ir gebėjimai, tačiau dažniausiai klasėse pasikliaujama vaikų savarankiškumu ir gebėjimais atrasti atsakymus patiems. Kaip vieną iš pavyzdžių galima pateikti septintos klasės mokiniams skirtą projektą – paversti mokyklos biblioteką labiau gamtai nekenksminga erdve. Norint įvykdyti tokią užduotį, reikia sukurti bibliotekos pertvarkymo idėją, ją pristatyti mokytojui ir kitiems draugams, taip pat susiskirstyti į grupes, kad būtų aptartos svarbiausios gamtosaugos problemos, vėliau atrastas idėjas pristatyti mokiniams. Septintos klasės mokiniams atlikti šias užduotis be išankstinio pasiruošimo ir žinių gali būti sudėtinga užduotis, per daug „apkraunanti“ jų mąstymą. Tokiam projektui reikalingos išankstinės žinios apie tai, kas yra ekologija, ekologinės problemos, ar „nekenkimas gamtai“, kaip naudotis įvairiomis šiuolaikinėmis technologijos (paruošti pristatymą), sklandžiai pateikti savo žinias tiek rašant, tiek kalbant. Tai gali būti sunki užduotis netgi suaugusiam žmogui – ypač, jei jis turi šią užduoti atlikti be „išmaniojo“ pagalbos. 

Vaikai, kuriems trūks žinių, negebės atlikti projektų taip, kaip galėtų. O tie vaikai, kurie turės bent šiek tiek žinių, pasirodys geriau. Dažniausiai daugiau žinių turintys vaikai ateina iš socioekonomiškai „turtingesnių“ šeimų, t. y. namuose jie sužino projektui atlikti reikalingą informaciją. Projektinė veikla, jei ji nėra paremta ir kontekstinių žinių įsisavinimu, kelia grėsmę ir vienai svarbiausių mokyklos užduočių – padėti tiems, kurie be mokyklos įsikišimo galbūt negautų reikiamo žinių namuose. 

Dar vienas projektinės veiklos pavyzdys – vaikai besimokydami apie Shakespreare’o „Romeo ir Džuljetą“ gamina lėlių teatro lėlės, kurios vaizduoja Shakespreare’o personažus. Iš pirmo žvilgsnio tai labai įdomi užduotis – juk mokiniai taip išmoksta daugiau apie dramos veikėjus jiems priimtinu, smagiu būdu. Tačiau tai turbūt viena didžiausių klaidų – toks mokymasis apie „Romeo ir Džuljetą“ yra laiko švaistymas. Vaikai gamindami lėles negalvoja apie dramą, veikėjų pasirinkimus joje, siužetą, o galvoja, kaip padaryti lėlę: kur siūti, kur kirpti, kaip priklijuoti, kaip gražiau ar įdomiau ją pagaminti. Jeigu pamokos tikslas būtų išmokyti, kaip pagaminti lėlę, tada tikslas būtų pasiektas, bet juk tikslas buvo visai kitoks, juk tai buvo anglų (ar lietuvių) literatūros pamoka. 

Pats efektyviausias būdas ką nors atsiminti yra galvoti apie tai, ką norite įsiminti. Smegenys jums mąstant apie kokį nors dalyką daro prielaidą, kad tą dalyką verta prisiminti, t. y. įsidėti į ilgalaikę atmintį ir vėliau naudoti. Kaip rašo D. Willinghamas, „atmintis yra mąstymo nuosėdos“. Ši įžvalga svarbi mokymosi procesui: tai reiškia, kad, jeigu klasėje praleidžiame laiką, bandydami padėti vaikams galvoti apie vieną ar kitą dalyką, jiems paprasčiau tuos dalykus įterpti į ilgalaikę atmintį ir panaudoti ateityje. 

Geriausias patarimas, kurį mokytojams gali duoti kognityviniai mokslai – prieš duodami užduotį mokiniams turite aiškiai suvokti, apie ką mokiniai galvos atlikdami šią užduotį. Jeigu vaikai galvos ne apie tai, apie ką turėtų, o apie ką nors kitą – tokia užduotis tėra laiko švaistymas. 

Įdomu, kad projektinė veikla yra dažnai pristatoma kaip „kūrybiška“ alternatyva nuobodžiam mokymuisi. Prisiminkime pavyzdį su „Romeo ir Džuljetos“ lėlių gaminimo pamokose. Vaikai praleis kelias literatūros pamokas gamindami lėles, o žinios, kurios yra svarbios, dažnai bus „sutraukiamos“ ir mechaniškai išdėstomos. Kitaip tariant, užsiimant iš pažiūros „smagiomis“, bet mokymosi tikslų neatitinkančios veiklomis, laikas, kuris turėtų būti skirtas įdomiai perteikti svarbias žinias, trumpėja, todėl ir atrodo toks „nuobodus“. Jeigu pamokoje nebuvo laiko prasmingai mokytis apie dalyką, įsisavinti jo žinias, tai mokiniui ir belieka juos mechaniškai „iškalti“ ir taip pat mechaniškai atsiminti, kai jų prireiks per egzaminą ir atsiskaitant. 

Svarbu suprasti, kad mokinys, padedamas mokytojo, turėtų po truputį ir dalimis įsisavinti reikalingo dalyko žinias. D. Christodoulou pateikia įdomią analogiją su mokymusi žaisti futbolą. Vienas pagrindinių tikslų futbole yra sužaisti 90 minučių (kartais šiek tiek ilgiau) trunkančias rungtynes ir jas laimėti. Tačiau geriausias būdas pasiekti šį tikslą nėra liepti vaikams nuolat žaisti 90 minučių. trukmės rungtynes su 11 priešininkų komandos žaidėjų. Lygiai taip pat turėtų funkcionuoti mokykloje vis populiarėjantys projektai: jie turi būti suskirstyti į mažesnes, paprastesnes problemas, ir jos turi būti sprendžiamos atsietai nuo kitų, t. y. neapkraunant visos vaikų darbinės atminties. Futbole dažniausiai pradedame nuo gebėjimo išlaikyti kamuolį treniruojantis, o ne per rungtynes, trunkančias 90 minučių. Jeigu negalite kontroliuoti kamuolio, negalite žaisti futbolo. Labai panašiai funkcionuoja ir projektinė veikla, kuri nebūna suskirstyta į mažesnius, paprastesnius, „įkandamus“ vaikams etapus. Jūs prašote vaikų žaisti 90 minučių trukmės rungtynes neišmokę jų, kaip išlaikyti kamuolį, kaip jį perduoti, kaip atimti iš varžovo. 

Dažniausiai mokyklose atsirandanti projektinė veikla baigiasi kokio nors „rašto darbo“ pateikimu mokytojui – tai gali būti refleksija, atskaita, elektroninis laiškas ar kokios nors formos esė. Tačiau dažniausiai projektų atlikimo metu neskiriama dėmesio gramatikai, rašymo gebėjimams lavinti. Tiesiog paprašyti parašyti laišką mokytojui apie projekto rezultatus nėra pakankama užduotis tada, kai vaikas dar tik mokosi, kaip taisyklingai rašyti. Dažniausiai tokios užduoties metu jis neišmoks taisyklingai rašyti, jo dėmesys bus sutelktas į kitus dalykus, pavyzdžiui, žinias ar įžvalgas, kuriomis turės pasidalinti su mokytoju. 

Mokymosi proceso tikslas turėtų būti padėti mokiniams pasiruošti spręsti „tikrojo gyvenimo“ problemas savarankiškai. Šis tikslas yra pagrįstas ir pasiekiamas, tačiau jo nepasieksime pradėję vaikus mokyti taip, lyg jie jau iškart galėtų spręsti „tikrame gyvenime“ atsirandančias problemas. 

Lygiai taip pat teisinga manyti, kad „tikrame gyvenime“ problemos nepasirodo gražiai supakuotos į dalykų mokykloje popierėlius, tačiau savarankiškas tokių problemų sprendimas turėtų būti pagrindinis švietimo tikslas, o ne vienintelis būdas mokytis.

Pagal Daisy Christodoulou knygą „Seven Myths About Education“ parengė Kristina Tamelytė