Keturios mokytojų frazės, kurios nepadeda mokytis

Mokytojai siekia drausmės klasėje, todėl kartais kalba tikrai garsiai ar net šaukia. Visgi pradinių klasių mokytojas Džastinas Minkelis iš Springdeilo, 2007 metais išrinktas Arkanzaso metų mokytoju, įsitikinęs, kad tam tikrų frazių mes niekada nesakytume, jei tai būtų suaugęs žmogus.

Mokytojai gali priversti moksleivius daryti beveik viską. Bet tai, kad jie turi galios, nereiškia, kad būtinai ją turi naudoti, rašo mel.fm. Vaikai – tai mažesnė suaugusiojo versija. Jie – savarankiškos asmenybės. Jiems reikia judėti, aptarinėti, klausinėti, nuolat tyrinėti ir tikrinti aplinką. Tai ir yra vaikystės esmė.

Dėl netinkamo elgesio vargu ar tinkami metodai, kurie veiktų suaugusius, nes vaikų pasaulis kardinaliai skiriasi ir jų elgesio modeliai yra kitokie. Mokykloje iš jų dažnai reikalaujama to, ko tikrai neverstume daryti suaugusiojo.

Visiška tyla!

Daugelyje mokyklų karaliauja tylos kultas – ir klasėse, ir koridoriuose. Tai lyg ir pateisinama. Juk dažnai girdime: „Dabar kiti mokosi, netrukdykime jiems“. Bet pagalvokite, jei jūs būtumėte vaikas, jums tai keltų nuostabą – juk mokytojai taip pat kalbasi ir klasėse, ir koridoriuose.

Kai susitinkame su kolegomis, visada ką nors aptarinėjame, kalbamės. Ir tikrai ne visuomet tai būna kalbos apie ugdymo aktualijas, bet ir apie paskutinę žiūrėto serialo seriją. Tie pokalbiai niekam netrukdo. Kodėl vaikai neturi teisės paplepėti koridoriuje?

Gal tiesiog verta objektyviai vertinti laiką ir vietą, kada moksleiviai turės patylėti. Galima atskirti tylą, kai ji reikalinga atlikti užduotį ir tylėjimą, kai mokytojas demonstruoja valdžią ir kontrolę. 

Sėdėk ramiai ir nesisukinėk!

Mokytoja Alexis Wiggins atliko eksperimentą – dvi dienas gyveno savo moksleivių ritmu: „man teko ištisas dienas sėdėti vienoje vietoje, išskyrus pertraukas, kai iš vienos klasės ėjau į kitą. Mokytojai, kurie stovi, vaikšto po klasę, gestikuliuoja, dažnai pamiršta, kad vaikai tuo metu sėdi, sėdi ir sėdi. Tai tikrai varginantis procesas.“

Atsiminkite, kad kuo mažesnis vaikas klasėje, tuo sunkiau jam išsėdėti ramiai vienoje vietoje. Galima be didelių pastangų jam padėti. Naudokite „fizinio reagavimo“ metodą: mokymo proceso metu vaikams integruokite įvairius judesius, mimikas, tegul jie juda, įsimindami mokymo medžiagą. Puikus metodas – judesio pertraukėlės. „GoNoodle“ internetinėje platformoje gausu videomedžiagos su judesiais. Galite tiesiog išrinkti vaikams patinkančią dainą, kuri dinamiška ir tinkama pajudėti.

Leiskite vaikams be išankstinio leidimo atsistoti, jei jie nori pasiimti knygą iš lentynos, pakelti nukritusį rašiklį arba tiesiog pasirąžyti.

Tuoj pat atsiprašyk!

Aš kaltas. Nutraukiau vaikų ginčą ir visiems jo dalyviams liepiau tučtuojau atsiprašyti, bet ar tai išsprendė konfliktą? Juk niekam nėra malonu: nei tam, kuris buvo priverstas per sukąstus dantis burbtelėti atsiprašymą, nei tam, kuriam šis atsiprašymas buvo skirtas. Išgyventi emocijas ir jas suprasti reikia laiko. Duokime jo vaikams.

Galvą tu irgi namie pamiršai?

Mes, mokytojai, kartais netoleruojame užmaršumo ir neatsižvelgiame į amžių. Vienas mano draugas pradinių klasių mokytojas kartą taip apibūdino grupelę moksleivių: „Elgiasi kaip septynmečiai“.

Žinoma, jį galima suprasti. Aš taip pat labai nustebau supratęs, kad vienas mano moksleivis nuolat pamiršta namuose vadovėlius ir priešpiečius, nors jau 17 mėnesių lanko mokyklą! Bet man užteko ryžto sau prisipažinti, kad aš nelabai nuo jo skiriuosi. Pavyzdžiui, pamirštu į kavos aparatą įdėti puodelį ir tai suprantu tik tada, kai jau ant grindų telkšo kavos bala.

Ir dar aš kartais pamirštu, kad mano moksleiviai – taip pat žmonės. Labai jauni. Net jei jie trečią dieną iš eilės pamiršta vis tą patį arba dešimtą kartą klausia to paties klausimo – tiesiog įkvėpkite ir iškvėpkite.

Vaikai yra vaikai. Leiskite jiems būti savimi. Mums būtina nuolat save pristabdyti ir pagalvoti, ko mes iš jų reikalaujame. Nuolankumas – ne pats tinkamiausias ugdymo metodas.

Neverskime vaikų elgtis, lyg jie būtų jau suaugę. Jiems reikia daugiau judėti. Jiems reikia patriukšmauti. Jiems reikia išbandyti savo idėjas – pirštais, pojūčių ar vaizduotės pagalba. Smalsumas, iniciatyvumas ir noras mokytis niekaip nesusiję su tyla klasėje ir paklusnumu. Pamėginkime atkreipti į tai dėmesį.