Ką pasakoja vaikų žemėlapiai – pasaulio geografija sąmonės atlase

Šiais metais Lietuvoje jau aštuntą kartą vyko Barboros Petchenik pasaulio vaikų žemėlapių konkursas. Buvusios Tarptautinės kartografų asociacijos viceprezidentės garbei pavadintas konkursas rengiamas kas antrus metus. Nacionalinės atrankos, organizuojamos Lietuvos kartografų draugijos (LKD), metu šiemet išrinkti 6 darbai, kuriais Lietuvai yra atstovaujama Japonijoje.

Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto dėstytojos, GIS centro atsakingosios sekretorės ir konkurso organizatorės bei pradininkės Lietuvoje prof. Giedrės Beconytės teigimu, mūsų valstybė tuo yra unikali: „Nežinau kitos šalies, kuri galėtų su mumis varžytis. Nekantraudami laukiame šių metų konkurso rezultatų – ar pavyks pratęsti laimėjimų seriją?“

Konkurso tikslai

Šiuo konkursu siekiama lavinti vaikų supratimą apie kartografiją, geografiją, ne tik gerinti artimiausios aplinkos suvokimą, bet ir skatinti juos pažvelgti globaliau, ugdyti jų kūrybiškumą, taip pat – skatinti konkurse dalyvauti vaikus su negalia. Konkursas leidžia atskleisti ne tik vaikų pasaulio matymą ir vertinimą, bet ir to pasaulio svarbą.

2015 m. LKD išleido vaikų piešinių atlasą, kuriame sudėti patys geriausi, iš keleto tūkstančių atrinkti, labiausiai koncepciją atitikę kūriniai. Žvelgiant į juos, nesunku atrasti tam tikrų dėsningumų.

Piešiniai kupini pozityvo

Iš vaikų piešinių galima labai daug pasakyti apie pačius vaikus – apie jų sąmonę, tai, ką jie mato, kaip mato, ką jie žino ir ko ne. Konkursui atsiųstus piešinius tyrinėjo ir psichiatrai. Jų įžvalgos išties džiuginančios – ryškios, šviesios spalvos, vaikų pasirinktos formos ir technikos atskleidžia daug pozityvumo.

Vykstant tarptautinei darbų atrankai, G. Beconytė jau ne kartą turėjo progos įsitikinti, kad mūsų tautiečių piešiniai prilygsta saulėtų ir piečiau esančių šalių autorių darbams. O tai visiškai paneigia stereotipinį įsivaizdavimą apie lietuvių būdą. Giedrė prisimena, kaip stebėjosi Kanados vaikų piešiniais – įspūdingu gamtos grožiu pasižyminčios šalies atstovų darbai nė iš tolo neprilygo mažųjų lietuvių kūriniams, kurie tiesiog trykšte trykšta spalvomis ir veikiau primena egzotiškosios Indonezijos darbus. G. Beconytė priduria, kad lietuvių piešinių yra gerokai daugiau ir jie įdomesni: „Intelektualiai juose daugiau gilumo. Šiuo aspektu mūsų piešiniai panašūs į rusų, kurie išsiskiria filosofiškumu ir detalumu. Taigi galima sakyti, kad mums, mūsų vaikams būdingas dualumas – esame tarp tų šalių, kuriose dėl jų pietinės geografinės padėties linksma ir gera gyventi, ir tarp tų, kur didžioji dalis visuomenės yra išsilavinusi“, – sako G. Beconytė.

Minties brandumas ir technikos meistrystė

Panagrinėjus atidžiau, netruksi pastebėti, kad Lietuvos vaikų piešiniams būdingos ne tik gyvybingos spalvos, bet ir itin smulkmeniškas detalumas, kuris neįmanomas be didelio kruopštumo ir kantrybės. „Lietuvos vaikai talentingi“, – konstatuoja G. Beconytė. Nemaža dalis jų jau puikiai suvokia mastelį ir turi bendrą suvokimą apie kartografinius elementus.

Kartografijos menas turi du esminius principus. Vienas – tai geografinis supratimas, norimo pavaizduoti reiškinio esmės suvokimas, o kitas – gebėjimas tai padaryti techniškai ir meniškai. Lietuvos vaikų geografinis suvokimas yra gana gilus – jie turi ne tik žinių, bet ir tvirtą sisteminį pasaulio įsivaizdavimą, kuris yra būtinas kiekvienam geram savo srities specialistui. Didžioji dalis darbų transliuoja aiškią žinią ar idėją, o juk tai ir yra pagrindinis kartografo tikslas – perteikti ir skleisti žinią vaizdu. Tad, Giedrės įsitikinimu, tarp mažųjų piešinių autorių potencialių ateities kartografų nestinga.

Laisvė kūrybai

Į konkursą siunčiamiems piešiniams įprastai yra taikomi tam tikri reikalavimai, tačiau jų tikrai nėra daug ir kūrybai paliekama nemažai laisvės. Darbas gali būti atliktas ant popieriaus ar ant kitų paviršių (pavyzdžiui, audinio), naudojant įvairias technikas, pvz., jis gali būti megztas, nuveltas, nulipdytas ir t. t. Darbe būtinai turi būti kartografinis pagrindas – tai  žemyno (-ų), vandenyno (-ų), atskiro (-ų) regiono (-ų) kontūrai.

Žemėlapio pagrindui (riboms tarp žemynų, valstybių, geografiniam tinkleliui) vaizduoti galima panaudoti įvairius kartografinio pagrindo perteikimo būdus. Tam tikslui taip pat leidžiama apvedžioti ar nukopijuoti egzistuojantį pasaulio žemėlapį ar pasinaudoti kompiuterine programa.

Papildomus balus vertinimo komisija skiria už pagrindinę piešinio mintį, idėją. Vaikams rūpi, kokiame pasaulyje jie gyvena ir kokia bus pačios planetos Žemės ateitis – savo piešiniuose jie vaizduoja klimato atšilimą, taršos problemas. Net ir patys mažiausi (3 metų) vaikai pasaulį laiko savo namais. Kai kurie kūriniai stebina analitiškumu, turiningumu ir plataus problemos masto suvokimu. Jie drąsiai gali būti priskirti suaugusio žmogaus darbams.

Piešinių idėjos

Vaizduojamas teritoriškumas paprastai būna susijęs su paskelbta konkurso tema. Anksčiau, turint omeny paties konkurso tarptautiškumą, piešiniuose vyravo globalesnė tematika, o nuo 2015-ųjų jau galima stebėti ryškesnę patriotizmo tendenciją (partizanai, tarpukaris ir pan.). Giedrė svarsto, kad tokią tautiškumo bangą galėjo paskatinti plačiai nuskambėjęs Lietuvos vardo 1000-metis. Konkurso organizatorė užsimena, kad planuojama išleisti dar vieną vaikų darbų atlasą, į kurį pateks geriausi 2015–2019 m. piešiniai. Į šios knygos puslapius nuguls lietuviškumo leitmotyvą turintys darbai. Idėjų savo piešiniams vaikai semiasi ir iš lietuviškosios tautosakos, ir iš legendinių Lietuvos menininkų, kaip antai M. K. Čiurlionio – atkuria, perpiešia jo paveikslus. Bet ne tik tai. Prie „pasiskolintos“ idėjos ar kertinio elemento jie prideda ir ką nors savito, pratęsia ar savaip interpretuoja mintį.

Vaikai mielai vaizduoja šalis, kuriose yra tekę lankytis patiems. Per piešinius puikiai atsiskleidžia ir jų kultūrinis išprusimas – Japonijoj paprastai vaizduojami samurajai ir geišos, Afrikoj – gamta, Europoje – tautų margumas ir įvairovė. Mažieji kartografai mėgsta Australiją, o štai Šiaurės ir Pietų Ameriką renkasi retokai. Dažniau nei gyvūnai piešiniuose vaizduojami žmonės.

Paveikumas ir kuo aiškesnis, išsamesnis informacijos perteikimas yra vienas iš svarbiausių mokslo tikslų. Akivaizdu, kad toks siekis nesvetimas ir vaikams – G. Beconytė  pasakoja apie darbus, iš kurių galima sužinoti, kuo kvepia, pavyzdžiui, Indija. Jusles žadina piešiniai iš prieskonių, išdėliotų pagal jų kilmę, iš džiovintų apelsino žievelių, o štai iškeptam milžiniškam Lietuvos žemėlapio meduoliui tikrai niekas negalėtų atsispirti.

Dalyvių vis daugėja

Konkursas jau turi būrį nuolatinių dalyvių, kurie kiekvienąkart dalyvauja vis vyresnėse amžiaus grupėse, o dalis yra šį konkursą net ir „išaugę“. Giedrė tikina, kad dalyvių konkursui tikrai netrūksta ir kasmet jų vis daugėja. 2015 m. organizatoriai susirūpino dėl netikėtai sumažėjusio vyresnių amžiaus grupių aktyvumo. Buvo svarstymų, kad gal šią tikslinę grupę nuo piešimo ir rankų darbo paviliojo technologijos. Tačiau šiais metais viskas vėl stojo į vėžes – į konkursą grįžo ir vyresni vaikai. Ir ne tik jie. 2019-ieji pasižymėjo milžinišku proveržiu – rengėjus užplūdo net 1300 darbų (įprastai jų būna apie 800).

Pagrindinė šių metų konkurso koordinatorė, Vilniaus universiteto doktorantė Rita Viliuvienė labai džiaugiasi, kad toks renginys apskritai yra ir kad tiek daug vaikų iš įvairiausių Lietuvos kampelių jo taip nekantriai laukia. Ritos teigimu, B. Petchenik vaikų žemėlapių konkursas, deja, negali pasigirti gausiu rėmėjų ar socialinių partnerių būriu (kol kas nuolatinis rėmėjas yra įmonė „Hnit Baltic“), tad mokytojai ir tėvai yra bene pagrindinis kanalas, per kurį vaikus ir pasiekia žinia apie šį tarptautinį renginį.

Šių metų akcentai

Remiantis statistika, net 70 proc. konkurso dalyvių šiais metais sudarė mergaitės ir 30 proc. – berniukai. Anot R. Viliuvienės, berniukų darbus atpažinti nėra sunku – jie  pasižymi technomorfiškumu.

Šių metų konkurse visai netikėtai, bet labai šauniai ir gausiai dalyvavo Lenkijos lietuviai iš Seinų „Žiburio“ gimnazijos. Pasitaiko, kad organizatoriams darbų atsiunčia ir iš kitų šalių, tarkime – Baltarusijos, tokiu atveju „piešiniai paklydėliai“ yra mielai priimami ir visateisiškai dalyvauja nacionalinėje atrankoje. Vienas iš tokių darbų yra gavęs ir prizą.

Organizuojant tokio masto vaikų konkursą, nesvetimi kuriozai. Rita su šypsena prisimena, kaip priekinėje savo automobilio sėdynėje teko vežti vieną iš darbų – didžiulį gaublį, kurį visos kelionės metu mašinos davikliai skatino prisegti.

Mokslas ir inovacijos užsimezga sąmonėje

Konkurso koordinatorė R. Viliuvienė žavisi kitokiu, unikaliu vaikų požiūriu į pasaulį ir sugebėjimu jį maksimaliai išreikšti net ir minimaliais būdais (pvz., dviem spalvomis). Doktorantės teigimu, subjektyvumas ir emocinio ryšio su vaizduojamais objektais perteikimas yra esminis vaikų žemėlapių bruožas.

„Kartais vertingos idėjos vaikų vaizduotėje gimsta kur kas greičiau, negu prie jų keliautų mokslas. Tereikia tas idėjas pastebėti, pastebėjus – įvertinti, o įvertinus – pajungti gražesniam ir geresniam pasaulio žemėlapiui kurti“, – įsitikinusi Rita.

Per 150 geriausių šių metų piešinių beveik visą birželį buvo eksponuojami Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sodo parodoje. Šiandien mažųjų kartografų darbus galima aplankyti Pabradės bibliotekoje. Siekiama, kad juos išvystų ir Klaipėdos gyventojai.