Įkūnytoji pedagogika, tarpkultūriškumas ir švietimas

Helsinkio menų universiteto šokio pedagogikos dėstytoja Eeva Anttila šiame straipsnyje kalba apie tai, kodėl mokyklos ir kitos švietimo įstaigos turi aktyviai taikyti tarpkultūriškumą kaip pedagoginį principą.

Tarpkultūriškumas – platus ir dinamiškas reiškinys – šiuolaikinėje Europos visuomenėje įgauna vis didesnę reikšmę. Kalbant apie švietimą, tarpkultūrinio supratimo puoselėjimas labai svarbus ne tik palaikant socialinę sanglaudą, bet ir saugant demokratines vertybes, socialinį teisingumą bei žmogaus teises.

Praktikoje tarpkultūrinis mokymasis reiškia tokias ugdymo metu susidarančias situacijas, kai susitinka skirtingų kultūrų normos, įpročiai, įsitikinimai ir kultūrinės išraiškos ir kai besimokantieji iš skirtingos kultūrinės aplinkos aktyviai dirba kartu, darydami įtaką vieni kitiems. Tarpkultūrinis mokymasis – tai žingsnis pirmyn, palyginti su daugiakultūriu mokymusi, kur skirtingos kultūros gali egzistuoti viena šalia kitos be aktyvios sąveikos. Tarpkultūrinį mokymąsi apimančios švietimo situacijos ir pedagogika dažnai yra labai sudėtingos, tad mokytojams tenka įgyti naujų įgūdžių ir keisti mąstyseną. Tačiau tokios situacijos taip pat atveria daug galimybių skatinti tarpkultūrinį ir intersubjektyvų supratimą bei turi didelį kūrybinio ir įtraukaus bendradarbiavimo potencialą.

Kultūros požiūriu įvairiose grupėse įkūnyta tarpusavio sąveika ir neverbalinis bendravimas dažnai tampa sėkmingo bendradarbiavimo raktais. Gestai, kūno judesiai, veido išraiškos ir įsikūnijimo dinamika – tai svarbūs bendravimo kanalai, ypač kai grupės nariai neturi bendros šnekamosios kalbos. Taigi „įkūnyti“ pedagoginiai metodai gali tapti svarbiausiu dalyku, padedančiu visiems besimokantiems išsiugdyti įgūdžius ir kompetencijas, reikalingus vis sudėtingesnėse socialinėse situacijose, su kuriomis jie susiduria mokydamiesi mokykloje ir vėliau. Įkūnytoji pedagogika reiškia ugdymo metodus, kuriuos taikant ir mokytojai, ir besimokantieji yra fiziškai aktyvūs ir visapusiškai įsitraukia į pedagoginę sąveiką. Fizinis aktyvumas ir visiškas įsitraukimas apima ir faktinį, matomą kūno judėjimą, ir vidinius fizinius pojūčius, išgyvenimus ir fiziologinius pokyčius.

Įkūnytosios pedagogikos metodas skiriasi nuo mokymo klasėje, kuris remiasi žodiniu bendravimu ir kur mokiniai dažniausiai sėdi, klausosi, skaito, rašo ir dirba asmeniškai. Įkūnytosios pedagogikos tikslas yra įtraukti besimokančiuosius, suaktyvinti visus pojūčius, sužadinti emocijas ir skatinti socialinę sąveiką, taip pat sąveiką su materialiąja aplinka. Veiksmingai taikomi tokie metodai skatina įkūnytąjį mokymąsi. Įkūnytasis mokymasis reiškia visa apimantį procesą, vykstantį visame žmoguje ir tarp žmonių bei susijusį su socialine ir fizine tikrove. Jame persipina kūno judesiai, įkūnyti potyriai, emocijos, konceptualus mąstymas ir kalba. Dalijantis patirtimi ir idėjomis su kitais žmonėmis – kūno potyrius galima „išversti“ į kalbą, sąvokas ir reikšmes. Būtent taip asmeninė, daugialypė patirtis sukuria kultūrines išraiškas, kuriomis galima pasidalinti, aptarti ir toliau plėtoti tarpkultūrinio mokymosi kontekste.

Iliustracija: Eeva Anttila

Kūrybiškai bei kruopščiai puoselėjama įkūnytoji sąveika ir dialogas gali sukurti erdvę, kurioje tarpusavio supratimui nebereikia žodžių. Įkūnytasis dialogas nesiremia sakytine kalba ir pažodinėmis prasmėmis, ir tai leidžia besimokantiesiems suvokti save kaip visaverčius asmenis ir taip žvelgti į kitus. Toks abipusiškumas leidžia sukurti erdvę, kurioje palankiai vertinami (kultūriniai) skirtumai ir kurioje gali gimti naujos kūrybinės išraiškos ir kultūrinės formos. Fizinis lavinimas ir šokis, ar bet kokia veikla, kuriai būdinga įkūnytoji sąveika ir mokymasis, gali būti ypač vertinga, tačiau dar gerai neištirta galimybė skatinti tarpkultūrinį mokymąsi.

Tarpkultūriniam mokymuisi nereikia daryti kompromisų, stengtis pasiekti sutarimo ar švelninti skirtumų. Priešingai, jis didina jautrumą, pagarbą kitoniškumui ir padeda palankiai žvelgti į skirtybes. Sugebėti gerbti kitus, nepaisant skirtumų, yra vis svarbiau, kad išsaugotume demokratines vertybes ir žmogaus teises. Demokratinė ir socialiai teisinga visuomenė reikalauja, kad piliečiai galėtų bendrauti ir dirbti tarpusavyje nevienalytėse grupėse, kuriose pliuralizmas laikomas ne grėsme, o vertybe. Taigi tarpkultūrinis mokymasis gali tapti raktu į mūsų kultūros paveldo išsaugojimą bei atnaujinimą.

Eeva Anttila yra šokio pedagogikos dėstytoja Helsinkio (Suomijos) Menų universteto Teatro akademijoje, be to, ji vadovauja šokio pedagogikos magistro programai. Šis strapsnis buvo parengtas vykdant tyrimo iniciatyvą „ArtsEqual“, kurią rėmė Suomijos strateginių tyrimų tarybos akademija (dotacijos sutarties Nr. 314223/2017).