Ar privatūs darželiai ir mokyklos taps nemokami?

Privatiems darželiams ir mokykloms valstybė galėtų skirti tiek pat lėšų, kiek jų gauna tokio pat tipo valstybės ar savivaldybių įstaigos. Taip nevalstybinės ugdymo įstaigos atpigtų, taptų lengviau prieinamos įvairias pajamas gaunantiems tėvams, pagerėtų ugdymo kokybė.

Galėtų neberinkti mokesčių iš tėvų

Galimi Švietimo įstatymo pakeitimai šiuo metu aptariami Seimo Švietimo ir mokslo komitete. Jais norima įtvirtinti galimybę gauti vienodą finansavimą nevalstybinėms ir nevalstybinėms ugdymo įstaigoms. Privatūs darželiai ir mokyklos, gaunantys visą valstybės finansavimą, neberinktų papildomų mokesčių iš tėvų arba tėvams mokėti reikėtų gerokai mažiau.

„Šiais pakeitimais siekiama sudaryti sąlygas, kad  tėvai galėtų pasirinkti jiems priimtiniausią ar jų nuomone vaikui labiausiai tinkančią ugdymo sistemą ir ją įpirkti. Liktų mažiau socialinės nelygybės: jeigu neturi pinigų, nepateksi į unikalią ugdymo įstaigą. Didėjant įvairovei, augtų ugdymo kokybė, tai skatintų kelti ir valstybinio ugdymo kokybę apskritai“, – apie projekto tikslą kalba diskusijose dalyvaujantis ikimokyklinio ugdymo įstaigų „Lauko darželis“ ir pradinės „Lauko mokyklos“ įkūrėjas Žilvinas Karpis.

Kartu su Nacionalinio švietimo nevyriausybinių organizacijų tinklo, „Lietuvos tėvų forumo“, privačių ugdymo įstaigų ir kitų organizacijų atstovais siekiama nediskriminacinio darželių ir mokyklų pasirinkimo.

„Mes palaikome siūlomas pataisas, kurios sudarys vienodas sąlygas valstybinėms ir nevalstybinėms įstaigoms teikti ikimokyklinio bei bendrojo ugdymo paslaugas. Tokiu būdu bus užtikrinamas didesnis nevalstybinio ugdymo prieinamumas, skatinami netradiciniai ugdymo metodai. Labai svarbu, jog pataisos numato nevalstybinėms įstaigoms galimybę pasirinkti finansavimo sąlygas – arba gauti ūkio lėšas iš valstybės biudžeto įsipareigojant atitinkamai sumažinti mokestį už ugdymą, arba, nusprendus nemažinti mokesčio, negauti ir papildomo valstybės finansavimo ūkio reikmėms“, – sako Nacionalinio švietimo organizacijų tinklo atstovė Dovilė Rudzenskė.

Vienodas finansavimas galėtų palengvinti kokybiško ugdymo prieinamumą įvairių poreikių turintiems vaikams. „Dažnai stebime situacijas, kai tėvai vaikams, nepatekusiems į valstybines įstaigas arba jose  nepritapusiems, ieško privačių“, – sako švietimo organizacijų tinklui priklausančio darželio atstovas.

Tėvai ieško šiuolaikiniams vaikams labiausiai pritaikytų ugdymo vietų, nori, kad jie mokytųsi naujausius metodus taikančioje bendruomenėje, suaugusiųjų pasaulėžiūrą atitinkančioje aplinkoje, galėtų rinktis sveikesnę gyvenseną propaguojančias ugdymo įstaigas.

Už švietimą sumokama du kartus

Finansavimo suvienodinimas leistų į kokybę orientuotas ugdymo įstaigas rinktis ir mažiau pasiturinčioms šeimoms. Tėvų organizacijų atstovai įsitikinę, kad dingtų diskriminacinės sąlygos, kai tėvams, neradusiems tinkamos valstybinės įstaigos, mokantiems mokesčius už švietimą, dar reikia papildomai susimokėti už privačią paslaugą. Dabartinėmis sąlygomis taip už švietimą sumokama du kartus.

„Jeigu nutariu vaiką vesti ne į valstybinį, o į privatų darželį, mano sumokėtų valstybei mokesčių niekas negrąžina, reiškia, moku vienu metu už du darželius. Tai yra neteisinga.

Iš kitos pusės – privačios ugdymo įstaigos atsiduria prastesnėje konkurencinėje situacijoje, nes turi iš tėvų pasidengti didžiąją dalį išlaidų ir todėl nustatyti paslaugos kainą, kuri stipriai aukštesnė už valstybinio darželio. Ypač skaudi situacija regionuose, kur atlyginimų lygis apriboja galimybes rinktis privačias švietimo paslaugas. Taip pat stabdomas naujų, inovatyvesnių, švietimo įstaigų kūrimasis, natūrali konkurencija“, – apie paradoksalią švietimo situaciją kalba Ž. Karpis.

Diskusijose aptariami ir saugikliai, kurie turėtų užkirsti kelią kainų už nevalstybinių darželių ar mokyklų paslaugas augimui. Pavyzdžiui, privati įstaiga, gavusi visą valstybės finansavimą, galėtų mokesčio iš tėvų neberinkti, arba imti tik simboliškai. Dalinai valstybės finansuojama įstaiga galėtų likusią dalį lėšų padengti iš tėvų mokamo mokesčio. Tos įstaigos, kurios nuspręstų, kad turima infrastruktūra, žmogiškieji resursai, kiti veiksniai reikalauja daugiau finansų, nei skirtų valstybė, galėtų nedalyvauti valstybės remiamoje programoje – beveik visus kaštus surinkti iš tėvų.

Vienas iš gerųjų užsienio pavyzdžių – Vokietija. Savivaldybės finansuoja ten besikuriančius lauko darželius, ir jie sugeba pasiekti tokį kainų lygį, kad tėvai už juos moka tiek pat, kiek atsieitų ir valstybiniai. Tokių modelių yra ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

Trumpai apie „Lauko darželį“ ir „Lauko mokyklą“. Idėją miesto vaikus ugdyti parkuose, leidžiant jiems beveik visą dieną būti gamtoje, prieš penkerius metus iš Švedijos parsivežęs Vilniuje gyvenantis Žilvinas Karpis įkūrė pirmąjį šalyje „Lauko darželį“, o prieš du metus – pradinę „Lauko mokyklą“.

Ieškodamas lauko pedagogikos ekspertų, kaupdamas teorines ir praktines žinias apie šią ugdymo sritį, Ž. Karpis keliavo į Islandiją, Norvegiją, Švediją, Didžiąją Britaniją, apžiūrėjo netradicinius darželius Austrijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Estijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Slovakijoje ir kitose šalyse. Daugelyje aplankytų šalių lauko pedagogika yra svarbi tiek valstybinio, tiek privataus ugdymo dalis, universitetai ruošia jos principais dirbančius pedagogus. Ž. Karpio iniciatyva Lietuva taip pat tapo matoma lauko pedagogikos ekspertų žemėlapyje, o nuo šio rudens lauko pedagogikos disciplina dėstoma ir Vilniaus kolegijoje.