Ar išliks Lietuvoje humanitariniai mokslai? Apie „Raudonąją knygą“

Neseniai pasirodžiusi „Lietuvos humanitarinių mokslų raudonoji knyga“ yra skirta kalbėti apie humanitarų bendruomenę apimančius skaudulius ir jos santykį su „išore“, t. y. politinių sprendimų priėmėjais, švietimo politikos formuotojais, kitų (socialinių, fizinių, gamtos) mokslų atstovais ir apskritai visa visuomene. Knyga bando įtikinti tuos, kurie sprendžia švietimo politikos reikalus, kad humanitariniai mokslai yra svarbi švietimo ekosistemos dalis ir kad jų specifika išprovokuoja kitokį nei gamtos ar fizinių mokslų į(si)vertinimo mechanizmą. Knygos autorių komanda – Seimo narys, klasikas dr. Mantas Adomėnas, VU TSPMI docentė dr. Nerija Putinaitė, VU Filologijos fakulteto profesorius dr. Vytautas Ališauskas, VU Istorijos fakulteto profesorius ir dekanas dr. Rimvydas Petrauskas ir VU Filologijos fakulteto magistrantas Mantas Tamošaitis.

Autoriai kaip knygos pavadinimą pasirinko gerai pažįstamą įvaizdį – raudonąją knygą, į kurią įrašomos nykstančios gyvūnų rūšys. Kyla klausimas, ar humanitariniai mokslai galėtų būti pavadinti nykstančia rūšimi? Taip pat – jeigu nykstančioms gyvūnų rūšims didžiausią grėsmę dažniausiai kelia žmogus, tai kokios ir iš kur ateina didžiausios grėsmės humanitariniams mokslams?

Sudėtinga humanitarinių mokslų padėtis

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas ir vienas iš „Raudonosios knygos“ autorių prof. R. Petrauskas, paklaustas apie tai, kodėl ši knyga apskritai atsirado, pažymi viešojoje erdvėje dominuojantį požiūrį į humanitarinius mokslus kaip nenaudingus ir tokius, kurių rinktis nederėtų. Antai jie negarantuoja sėkmingos (ir turtingos) ateities, gerų perspektyvų darbo rinkoje. Knygos atsiradimą „skatina situacija Lietuvos viduje. Kiekvienais metais pasikartojantis ir vis atsinaujinantis viešasis diskursas, kuris yra itin nepalankus humanitariniams mokslams. Humanitarai visuomet yra tam tikruose apkasuose – turi gintis ir vis bandyti aiškinti apie savo vertę. Kiekvienais metais moksleiviams renkantis būsimas studijas girdime pasikartojančią diskusiją, kiek reikalingi humanitariniai mokslai. Patirtis rodo: paklausus jau įstojusių į humanitarines studijas žmonių daugelis jų yra susidūrę (šeimoje, mokykloje ar kitur) su spaudimu nesirinkti humanitarinių studijų“, – kalba VU Istorijos fakulteto dekanas.

Viena esmingiausių humanitarinių mokslų problemų yra ta, jog jie negali nuolatos teikti aiškiai apibrėžtos ir lengvai ekonomiškai pamatuotos grąžos. Įtraukus humanitarinius mokslus į „ekonominės grąžos“ logiką, jiems sunku (tačiau nėra neįmanoma) pagrįsti savo egzistavimo prasmę. Viena iš knygos bendraautorių, VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė LRT radijo laidoje „10–12“ kalbėjo apie tokio kritiškai neigiamo ir iki galo neapmąstyto požiūrio į humanitarinius mokslus kilmę: „Lūžis prasidėjo dar prieš 2000-uosius, kai įvyko pirmoji finansinė krizė ir buvo stojama į Europos Sąjungą. Mums buvo keliami įvairūs ekonominiai reikalavimai, norima kurti materialinę gerovę. Šis mąstymas pradėjo į antrą planą stumti dalykus, kurie susiję su žmogaus (netgi demokratijos) siela, pasauliu. Pažinimas ar humanitariniai mokslai yra labai glaudžiai susiję su kritiškumu, žvilgsniu į ateitį, refleksija. Esame panirę į ekonomizacijos tendenciją iki ausų. Nuolat reikia įrodyti, kad vis dėlto materialiniai poreikiai nėra pagrindiniai, kuriuos turime pildyti“, – kalbėjo doc. dr. N. Putinaitė.

Logika, kad kiekviena investicija greitai ir apčiuopiamai turi duoti ekonominės naudos, knygos rengėjų teigimu, yra įsitvirtinusi dabartinėje mokslo politikos formavimo terpėje. Dr. M. Adomėnas sako, kad „visiškai teisėta valstybei investuojant pinigus į taikomosios veiklos mokslus tikėtis tam tikros grąžos. Bet mus kelia nerimą labai siauras grąžos suvokimo modelis. […]: įmeti eurą ir turi grįžti euras ir dar iškristi papildomų centų grąžos“.

Autoriai neteigia, kad nereiktų finansuoti tiksliųjų mokslų, tačiau sako, jog humanitarinių mokslų indėlis į akademinę veiklą yra kur kas svaresnis, nei galvojama ir įvertinama: „Jie yra būtent tai, kas kuria bendrąsias kompetencijas, be kurių nebus nei mokslo, nei kritiško mąstymo, nei kūrybiškumo, kurie reikalingi pamatyti dalykus naujai. Tačiau šis indėlis yra nurašomas, tarsi tai – išsiugdoma savaime“, – kalbėjo dr. M. Adomėnas. Rugsėjo 24-ąją dieną vykusiame knygos pristatyme matematikas Rimas Norvaiša patikslino autorius sakydamas, kad nereikėtų brėžti griežtos perskyros tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų. Teorinė tiksliųjų mokslų sritis taip pat kenčia smarkiai dėl to, kad mokslo politikos formuotojai orientuojasi į apčiuopiamą ekonominę ir praktinę naudą teikiančius mokslus, o teoriniai mokslai nuslenka į paraštes dėl lygiai taip pat sunkiai apčiuopiamos ekonominės naudos.

Visuomenės ir mokslo politikos sprendimų priėmėjų požiūris į humanitarinių mokslų svarbą gali daryti tiesioginę įtaką humanitariniams mokslams gyvuoti ir išlikti. Visų mokslų – tarp jų ir humanitarinės srities – pagrindinis finansavimas ateina iš kelių šaltinių. Pavyzdžiui, studentų „atsinešamų“ pinigų krepšeliuose. Iš jų mokami dėstytojų atlyginimai, išlaikomas neakademinis personalas, perkamos knygos bibliotekoms ir t. t. Reikėtų pabrėžti, kad humanitarinių ir socialinių mokslų studijų krepšeliai – mažiausi (1466 EUR per metus) iš visų studijų krypčių. Taip pat universitetus finansuoja valstybės dotacijos.

Kitas svarbus humanitarinių mokslų finansavimo šaltinis – Lietuvos mokslų akademija, tarptautiniai projektai ir kiti projektiniai šaltiniai. Čia humanitariniai mokslai susiduria su kita problema – jie yra vertinami taip pat kaip ir gamtos ar tiksliųjų mokslų. Akcentuojamas tarptautiškumas ir publikavimasis svarbiuose žurnaluose, tačiau toks vertinimo kriterijus, anot knygos autorių, neturėtų būti vienintelis, kai kalbame apie humanitarinių mokslų sritis.

Humanitariniai mokslai – specifinė sritis, reikalaujanti specifinio į(si)vertinimo mechanizmo

Iš humanitarinio mokslo specifiškumo kyla ir kitokie jo vertinimo kriterijai. Humanitarinių mokslų objektas – žmogus ir jo kuriamos prasmės kultūroje. Humanitarai turi įsipareigojimą žiūrėti į platesnes auditorijas, todėl tam reikia ir didesnio mokslininkų indėlio, laiko sąnaudų. Gamtos, iš dalies ir socialiniuose moksluose, anglų kalba yra dominuojanti publikavimosi ir mokslinio bendradarbiavimo kalba. Tačiau dominuojančia kalba įvardyti anglų kalbą humanitariniuose moksluose būtų sunku.

Prof. R. Petrauskas kalba apie poreikį suprasti, kad humanitarams itin svarbios kitos kalbos, taip pat įvairios (ne tik mokslininkų bendruomenės) auditorijos: „Humanitariniai mokslai nori pasiekti daugiau – jų auditorija yra iš principo platesnė. Kiekvienas aktyvus humanitaras skelbia tekstus mažiausiai trims auditorijoms ir keliais būdais. Lietuviškai kolegų bendruomenei, lietuviškai platesnei auditorijai, kiek ta tema yra įdomi, ir neabejotinai, kažkuria užsienio kalba – nebūtinai anglų – ir tarptautinei auditorijai. Jeigu kalbėtume apie dabartinę situaciją, tai antrasis mano įvardintas kanalas – lietuviškai platesnei auditorijai yra beveik išnykęs iš visos vertinimo sistemos. Labai didelė mokslininko aktyvumo dalis yra atsidūrusi už vertinimo sistemos ribų, todėl kalbėjimas viešai yra mokslininkų entuziazmo reikalas. Kalbėjimas žiniasklaidoje, vieša analitika, pagal savo kompetenciją kritiškas vertinimas ir dabartinės situacijos analizė – visa tai nėra vertinama“, – kalba profesorius R. Petrauskas.

Galima būtų pažymėti, kad akademiniu lygmeniu (pavyzdžiui, keliant akademinę kvalifikaciją) neįvertintos mokslininkų pastangos viešinti savo veiklą svarbios ne tik dėl to, jog mokslininkai praranda norą viešai pasakoti apie savo tyrimus ir atradimus. Matyt, kur kas svarbiau tai, kad tokia situacija neleidžia humanitariniams mokslams vykdyti vienos iš savo pagrindinių misijų – turtinti visuomenės žinojimą, kritinį mąstymą, diskusijų kultūrą. Docentė N. Putinaitė, kalbėdama LRT radijo laidoje, taikliai apibendrino šią situaciją: „Lietuvoje tikrai gausu įvairiausių humanitarinės kilmės tyrimų, pavyzdžiui, istorinių studijų, tačiau viešojoje erdvėje nesiformuoja diskursas tų mokslinių tyrimų pagrindu.“ Nesiformuojantis diskursas vėliau paskatina ir tai, kad daugelis mokslininkams puikiai žinomų faktų apie, pavyzdžiui, partizanų veiklą ar nevienareikšmiškai vertinamas istorines asmenybes atsiranda viešojoje erdvėje tik tada, kai iškyla įvairių įpaminklinimo klausimų. Jei viešoji erdvė ir akademinis pasaulis „bendrauja“ tik atsitiktinai, kaip galima kalbėti apie kultūros tobulėjimą apskritai?

Prof. R. Petrauskas, paklaustas, kaip įmanoma pakeisti humanitarinių mokslų įvertinimo procedūras, kalba apie vidinį kokybinį vertinimą: „Paprastai vertinimą atlieka ekspertų grupės – suteikia laipsnius, vertina projektus, vertina atskirų institucijų mokslinius rezultatus. Kartais sakoma, kad toks vertinimas gali stokoti objektyvumo, skaidrumo, bet šį klausimą gerai sprendžia darbo etika – grupės veikloje turi dalyvauti žmonės iš skirtingų institucijų“, – kalba Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas.

Kas toliau? Humanitarinių mokslų aktualumas ir bendruomenės

Ir nors humanitarams svarbi pagalba iš „išorės“, t. y. kitokių į(si)vertinimo kriterijų atsiradimas (o tai įmanoma tik politiniu lygmeniu), tačiau R. Petrauskas akcentuoja, kad mokslininkai taip pat turi sąmoningai stengtis parodyti savo vertę ir svarbą visuomenei bei politinių sprendimų priėmėjams: „Mokslininkai turi aktyviau ieškoti priemonių, kaip sudominti platesnę publiką. Humanitariniai mokslai yra paklausūs dėl savo objekto – žmogaus. Bet tam reikia įtvirtinti mokslinių rezultatų sklaidos platesnę aprėptį – ne vien tik paaiškinti, ką ištyriau, bet ir kalbėti apie tai, kaip ta patirtis galėtų kritiškai įvertinti dabartinę situaciją“, – apie humanitarinių mokslų suaktualinimą kalba prof. R. Petrauskas.

Minėtame knygos pristatyme dalyvavęs filosofas Viktoras Bachmetjevas akcentavo tai, jog svarbiausia, jei norime, kad humanitariniai mokslai išliktų ir būtų gyvybingi, orientuotis į buvimą kartu: „Reikia kurti ir burti bendruomenes. Ne dėl to, kad politikai blogi ar nėra finansavimo, o dėl to, kad mūsų, humanitarų, toks buvimo būdas.“

Labai panašiai kalba ir prof. R. Petrauskas: „Ką humanitarai tikrai privalo daryti – stiprinti savo mikro ir makro akademines bendruomenes. Patys įdomiausi tinklai yra tie, kurie jungia mokslininkus objektų požiūriu. Pavyzdžiui, mokslininkai, kurių tyrimo objektas – sovietinės Lietuvos situacija. Literatūrologai, menotyrininkai, istorikai, sociologai buriasi į šią bendruomenę – va čia ir yra ateitis. Jeigu tikimės tolesnio proveržio ir tolesnės dinamiškos raidos, tai tokių tinklų stiprėjimas ir jaunimo įsitraukimas yra pagrindinis dalykas“, – ateities perspektyvas brėžia Vilniaus universiteto profesorius.

Manto Adomėno nuotrauka