9 mėnesių savanorystė kariuomenėje – vienas įdomiausių išbandymų merginos gyvenime

„Lietuvos kariuomenė – tai daugiau nei institucija, tai didelė šeima žmonių, pasiryžusių paaukoti viską ką turi vardan Lietuvos laisvės“ (karys.lt). Šiais laikais žiniasklaidoje bei draugų, artimųjų ir visuomenės tarpe dažnai girdime apie kariuomenės naudą ir teikiamas galimybes žmogui. Todėl drąsiai galime apsvarstyti savo poreikius ir atsakyti į klausimą, ar esu pasiryžęs tapti kariu ir prisidėti prie savo šalies gerovės?

Savanorišką veiklą pasiryžusių atlikti ir 9 mėnesius praleisti kariuomenėje  merginų yra tik 3 iš 9 savanorių. Viena iš nedaugelio merginų, kuri 2018 metais pasirinko tokią savanorystės kryptį – Klaudija Dambinskaitė.  Mergina sako, kad tai viena iš geriausių patirčių jos gyvenime, todėl jeigu reikėtų kartoti ji drąsiai tam dar kartą pasiryžtų.

Kodėl nusprendei pasirinkti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą?

Viskas prasidėjo jau labai seniai, kai tėtis grįždavo namo ir man pasakodavo, kaip jam sekėsi darbe (tėtis tuo metu dirbo kariuomenėje, vėliau dirbo su šauliais). Vakarais jis man pasakodavo, kaip reikėtų orientuotis miške ar nepažįstamoje vietoje, kaip nepasiklysti. Tai mane labai sudomino ir negana to, retkarčiais važiuodavome pas jį į batalioną ar į įvairius susitikimus su uniformuotais žmonėmis, kurie man tada atrodė labai rimtai nusiteikę ir labai pikti. Jau tada sakiau, kad norėčiau ir aš taip kada nors atrodyti. Viskas tapo ranka pasiekiama jau atėjus į gimnaziją. Čia pasirinkau ir įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą, prisižadėjau ir tapau jaunąja šaule. Visa jų veikla manęs neatbaidė nuo senos svajonės tik dar labiau pastūmėjo pasirinkti kario kelią. Įpusėjus 12 klasę taip ir neapsisprendžiau, ką noriu studijuoti, nes be karybos niekas taip nedomino, todėl netrukus, po gimtadienio, kai tapau pilnamete, nuėjau ir užsiregistravau.

Kada pradėjai ir kiek laiko trukai?

Tarnybą pradėjau 2018 metų rugpjūčio 6 dieną, ją baigiau 2019 metų gegužės 6 dieną, nors oficiali išleidimo į atsargą ceremonija vyko gegužės 3 dieną. Tarnybą atlikau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotame pėstininkų batalione Tauragėje.

Kas tave įkvėpė tokiam nelengvam gyvenimo žygiui?

Įkvėpimo pasirinkti šitą iššūkį nereikėjo, tiesą pasakius, tada dar nelabai įsivaizdavau, kas manęs laukia. Žinoma, nueiti vienai ir bendrauti su uniformuotais vyrais, kurie dar bandė atkalbėti ir pasirinkti lengvesnį kelią pvz.: krašto apsaugos savanorių pajėgose, kur „uždarytas“ būni tik 3 savaites, bet aš turėjau savo nuomonę ir tvirtai jos laikiausi. Galbūt tą nuomonę suformavo žmonės, kurie manė, kad aš negaliu, kurie sakė, kad aš neišdrįsiu ir man nepavyks, galbūt tai buvo noras įrodyti, kad žmogus viską gali, kai tikrai to nori. Įkvėpimo labiau reikėjo tarnybos eigoje. Kai praėjom bazinį kario kursą ir prasidėjo tikras kario darbas. Kai užduotyje reikėjo nebe „aš“, o „mes“. Tuomet didžiausia motyvacija sklido iš būrio draugų, kurie laikui bėgant tapo broliais. Būtent šitų brolių ir vadų palaikymas skatino judėti pirmyn.

Ar niekas neatgrasė, nebandė atkalbėti, kad gal verčiau eik ir studijuok?

Jau minėjau prieš tai, kad buvo žmonių, kurie manimi netikėjo, manė, kad nesugebėsiu, nepajėgsiu, neišdrįsiu. Bet šie žmonės labai prisidėjo prie mano nuėjimo ir užsirašymo ten. Esu užsispyrusi, norėjau įrodyti, jog jie manęs nepažįsta ir klysta. Taip pat buvo mokytojų, taip pat ir tėvai, kurie bandė įrodyti man, kad gerai mokausi ir turėčiau šitą laiką skirti studijoms, kad galėčiau daug pasiekti mokslo srityje. Bet su tėvais susitariau, jei išeinu tarnauti, tai po tarnybos būtinai pasirinksiu kokias nors studijas.

Ar kada nors norėjai viską mesti, dėl to, kad buvo labai sunku?

Žinoma, buvo dienų, kai atrodo viskas, nebenoriu čia būti, visa tai ne man. Ne merginai tokie dalykai, aš per silpna. Ypač sunku, kai negauni pailsėti tiek, kiek tau norisi, kai šalta, kai reikia vilkti sunkią kuprinę. Bet tada matai, kad esi ne vienas, kad ne tau vienam sunku. Visi tą patį išgyvena, kitam gal net sunkiau, nes jo ginklas sunkesnis. Visi tarnybos eigoje turbūt išgyvena tą „krizę“, kai atrodo jau nieko blogiau nebegali būti. Žinoma, kad gali. Geriau niekada taip negalvoti. Tiesiog tada suimi save į rankas, sukaupi paskutines jėgas ir judi. Kad ir koks tu: piktas, pervargęs, sušalęs, nemiegojęs, išalkęs, vis tiek turi klausyti vadų nurodymų ir judėti į priekį. Stoji, imi ginklą, kuprinę, dar padedi draugui atsistoti ir tiesiog judi, kito pasirinkimo nėra. Meluoju, žinoma yra kitas pasirinkimas – viską mesti. Bet aš asmeniškai niekada to nedariau, juk nesinori nuvilti artimiausių. Kaip civiliame gyvenime nenorime apvilti šeimos, taip tarnyboje nesinori apvilti būrio draugų, vadų.

Ko išmokai per šiuos 9 mėnesius?

Perteikti viską, ko išmoko tarnyba per 9 mėnesius yra labai sunku. Aš manau, kad šito neperteiksi, šitą reikia patirti savu kailiu, nes kad ir kiek laiko aiškinau savo draugėms, kaip ir kas, jos vis tiek likdavo nesupratusios, kodėl man ten taip patinka. Visų pirma, ten yra gyvenimo mokykla. Pradžioje išmoksti susitvarkyti save, kiekvieną dieną atrodyti tvarkingai, susitvarkyti savo lovą, spintelę, kambarį, gyvenamąsias patalpas, vėliau spręsti iškilusias problemas užduočių metu. Išmoksti greitai reaguoti, būti ten, kur tavęs reikia. Išmoksti bendrauti su kiekvienu žmogumi, kad ir koks jis tau nepriimtinas būtų. Išmoksti ir pastovėti už save, juk per toli ilgą laiką visko būna: ir pykčių, ir ginčų, nuomonių išsiskyrimo. Antra, tarnyba, mano nuomone, pakeičia pasaulėžiūrą. Bent jau aš asmeniškai į civilinį gyvenimą pradėjau žiūrėti daug paprasčiau. Manau, jog viskas, ką galime išspręsti nėra problema, o kas ne mūsų jėgoms – belieka susitaikyti.

Ar gali sakyti, kad tai vienas tavo sunkiausių išbandymų per 19 metų?

Žinoma, lengva nebuvo, kaip minėjau buvo visko, bet kad tai sunkiausias išbandymas... tikrai nežinau. Man labiau priimtina tai vadinti, kaip vienu įdomiausių nuotykių per 19 metų. Iš tiesų, tie 9 mėnesiai labiau kaip iššūkis, koks nuotykis, žinoma ir išbandymas, galbūt vienas sunkiausių, bet neišskirčiau jo kaip vieno vienintelio ir sunkiausio.

Ką patartum merginoms, kurios nori atlikti savanorišką karo tarnybą, tačiau vis dar nepasiryžta?

Manau, kad kiekviena mergina, einanti į kariuomenę, turėtų atsiminti, kad ten reikia būti pasiruošusiam ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Morališkai gal net labiau, jei tikrai nori, tu tai įrodysi ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir sporto bus nemažai. Ir ne visąlaik teks bėgioti su sportbačiais ir sportine apranga. Turbūt daug daugiau prabėgdavome miškuose su ekipuote (apranga su reikmenimis, pagaminta kariams). Taip pat reikia nepamiršti, kad ten ne visada patogu, šilta ir smagu. Dažniau ten bandoma išvaryti kiekvieną iš komforto zonos ir tada, nori ar ne, tu augi, tobulėji kaip žmogus.

Ar per šį laikotarpį dar labiau pažinai save bei savo stipriąsias ir silpnąsias puses?

Be abejo. Manau, kiekvienas ten artimiau susipažįsta ne tik su savo kūnu, bet ir protu. Ten išmoksti su savimi bendrauti, save motyvuoti. Kai randi savo silpnąją pusę žinai, kad laisvu metu privalai ją stiprinti, kad spėtum paskui savo kolegas. Pavyzdžiui, tik atėjus supratau, kad bėgime esu daug lėtesnė, nei mano draugai. Tad laisvu metu teko šokti į sportinę aprangą ir spausti iš savęs maksimumą. Sakau, sunkiausia prisiruošti tam ir atrasti laiko.

Ar, tavo nuomone, daugiau merginų turėtų išdrįsti bei pasiryžti pasirinkti nuolatinę privalomąją karo tarnybą?

Mano nuomone, nesvarbu tai mergina ar vaikinas, jei jis ar ji tikrai nusiteikęs spausti iš savęs maksimumą, nusiteikęs patirti tai, ko niekur kitur nepatirsi, tas žmogus tiesiog privalo save išbandyti. Juk 9 mėnesiai nėra 2 metai kaip anksčiau, tuo labiau, kad per tarnybą tikrai yra suteiktos visos galimybės kuo dažniau susitikti su artimaisiais, važiuoti namo. Kodėl gi ne? Juk po daug metų bus ką atsiminti, ką anūkams papasakoti, net jeigu ir nepasirinksi profesionalaus kario kelio.

Ar ateityje planuoji pasirinkti profesionalaus kario kelią?

Nuo pat tada, kai pasirinkau kario kelią, žinojau, kad šaukimu viskas nesibaigs. Dar šaukimo metu padaviau prašymą į profesinę karo tarnybą. Praėjau sveikatos patikrinimą, pasirašiau sutartį, o dabar jau kuris laikas tarnauju.

Šaltiniai: Eurodesk Lietuva.