Neformalusis vaikų švietimas

Auksinėje girioje, ten, kur taip norisi nusiauti batus, apkabinti naują draugą, patirti dar vieną bendrystės stebuklą ir pasijusti dalimi kažko nepaprastai šviesaus ir įsimintino, žaidimo galia kaskart įgyja naują prasmę. Kodėl ir kaip? Kalbuosi su visų mylima Whatansu stovyklų „mama“, Jurga Vidugiriene.

Ar žaidimui, kaip būdui mokytis, užtenka vieno asmens, ar tai –  tobulėti komandoje?

Manau, kad žaisti pats su savimi, o vėliau dar ir įsivardinti žaidimo metu patirtas emocijas bei išmoktas pamokas gali tik labai disciplinuotas ir toli savistaboje ir saviugdoje pažengęs žmogus. Whatansu žaidžia visi – tiek vadovai, tiek stovyklautojai, tiek ir stovyklautojų tėvai. Ne veltui sakoma – vienas lauke ne karys. Žaisdami kolektyviai vieni iš kitų mokomės, stebime savo ir kitų patirtis, nuotaikas, emocijas, poelgius, reakcijas, darome išvadas, pasitikriname vertybes, formuojame įpročius ir įsitikinimus, ugdomės empatiją bei bendravimo įgūdžius. Žaidimo metu galime ne tik išsiaiškinti komandos spragas, bet ir čia pat jas paversti stiprybėmis. Tai kiekvienam padeda tiesiog atsimerkti, pamatyti kitą, išgirsti save. Stebėti ir stebėtis. Būti dėkingam už sveikatą ir skalsą, kiekvieną pro šalį prasmunkančią akimirką, kolegos šypseną, draugo patarimą, užsigautą pirštą, kėkštų tarškėjimą, pušų ošimą – viską viską, nes pasaulis tooooks įstabus!

Kokio „svorio” žaidimui suteikia refleksija po jo? Kur – jos esmė?

Whatansu stovyklose refleksija ir yra žaidimo esmė. Žaidimas be refleksijos yra pats tikriausias laiko švaistymas. Lektorius ar vadovas po patirto užsiėmimo privalo pasiteirauti, kas čia įvyko, apie ką buvo ši patirtis, paprašyti asmeninių žaidėjų įžvalgų ir atradimų, išsiaiškinti, o kas bus toliau, ką jie,dalyviai, darys kitaip… Tik taip vyksta mokymasis. Dažnai pasitelkiu uogienės metaforą: juk norint, kad ji ilgai stovėtų rūsyje, ją reikia ne tik išvirti, bet ir gerai, labai gerai užsukti dangtelį. Refleksija ir yra tas dangtelis, sudėliojantis jausmus, potyrius, emocijas į jiems skirtas vietas.

Ar jūs žaidžiate Whatansu ofise? Ką?

Kaip būtų liūdna, jei žaisti negalėtumėm!  Vienas mėgstamiausių mūsų kolektyvo žaidimų – aktoriaus Žebrausko sukurtasis „Godopoco”. Jį žaisdami analizuojame sudėtingas situacijas, sakome vieni kitiems tiesą, be komentarų išklausome vienas kito nuomonę, už konstruktyvią kritiką mokomės nuoširdžiai padėkoti. Leidžiame sau susimauti, o susimovus gauti visokeriopą komandos palaikymą. Sakome vieni kitiems komplimentus, nuolat tikriname vienas kito kūrybiškumą netikėtomis užduotimis. Išbandome viską, ką patirti turi ir mūsų stovyklautojai. Štai praėjusią rugsėjo pirmąją šventėme… pelkėje, tylos žygyje, kur neištardami nė žodžio kvatojome kaip vaikai.

Komandinis žaidimas ir konkurencija – ar tai problema?

Konkurenciją pateisinu tik tada, jei stovyklos tikslas – iš būrio žmonių padaryti keletą komandų, kurios funkcionuos tolimesniame gyvenime: klasėje, organizacijos padalinyje ir pan. Whatansiečiai nemėgsta kurti konkurencijos, jos neskatina. Iš patirties žinome, jog darni, gerai sutarianti komanda gali kalnus nuversti. Konkurencija iššaukia nepasitenkinimą, pyktį, pavydą, nepilnavertiškumo jausmą. Tad daug geriau, kai laimi visi – tai sustiprina suvokimą apie horizontaliąją visuomenės dinamiką, kai kiekvienas yra vienodai svarbus ir reikalingas. Padeda aktyviai veikti ne per konkurenciją, bet per bendradarbiavimą, vienas kitą papildant, mažina atskirtį ir skatina socialinį priėmimą. Padeda transformuoti hierarchinį susiskaldymą ir veda prie bendradarbiaujančios visuomenės, bendruomenės, komandos kūrimo.

Ar yra žaidimų Whatansu stovyklų istorijoje, kurie buvo nesėkmingi? Jei taip – kodėl?

Tokių neprisimenu. Tikrai neprisimenu. Nes kiekvienam žaidimui yra laikas ir vieta. Kiekvienas žaidimas yra svarbus sraigtelis stovyklos mechanizme. Žaidžiant galima suteikti energijos, pakeisti grupės nuotaiką, gauti reikalingų žinių, mokyti, leidžiant patiems žaidėjams situaciją išgyventi ir pasidaryti išvadas. Mes nuolat perkuriame žaidimus, sugalvojame jiems lygius, „paturbiname”, įvedame netikėtumo elementą, taigi ir galybę kartų žaistu žaidimu vis dar galime jus ir save nustebinti.

Gi vienas sėkmingiausių Whatansu produktų – net keturias dienas žaidžiamas unikalus, pagal Whatansu ugdymo metodus sukonstruotas, patirtinis, žmonių prigimtį, skirtumus bei, kur kas svarbiau, panašumus atskleidžiantis žaidimas „Keturi kalnai”, kuriame žaidėjai savo kailiu išbando alternatyvius valdymo, kultūrinius bei socialinės elgsenos modelius išgyvendami keturias jiems parengtas pakopas: mokosi tarnystės būdami tarnais, suvokia, kas yra paklusnumas, būdami kariais, paragauja vadovavimo ir sprendimų priėmimo duonos būdami karaliais bei mėgaujasi visuomenės išrinktųjų – žynių – gyvenimo teikiamais privalumais. Ir, taip, žaidimas nėra patogus, tačiau būtent todėl dar geriau įsimenamas, dar paveikesnis. Jis leidžia pasimatuoti, kuri rolė geriausiai tinka, o kuri kelia didžiausią diskomfortą. Moko pastebėti žmonių skirtumus ir išmokti priimti kito prigimtį. Veda prie gilesnio suvokimo apie sinerginį ryšį, kuris parodo, jog vieni be kitų negalime gyventi. Padeda atsakyti, kodėl tam tikras elgesys ar situacija į paviršių iškelia pyktį ar kitas neigiamas emocijas, padeda suvokti bendrą rolių pasiskirstymą visuomenės mastu, o tuo pačiu ir kiekvienos rolės naudą. Suvokus kiekvienos rolės naudą auga priėmimas ir pagarba žmonėms, profesijoms ir skirtingiems požiūriams.

Ar visus vaikus lengva įtraukti į žaidimus?

Žinoma, kad ne. Jie visi tokie skirtingi! Labai svarbu prisiminti, kad kiekvienas juda savo greičiu, sau priimtiniausiais žingsneliais – jei vienas vaikas stovyklos veiklas gali įveikti trimis dideliais šuoliais, kitam gali neužtekti ir šimto mažų žingsnelių. Kuris iš jų gauna daugiau naudos, paklausit? Žinoma, abu. Tik reikia išlaukti. Juk ir špagato be treniruočių nepadarysi – raiščiai suplyš, tad kodėl turėtume iš vaikų reikalauti įsitraukimo be apšilimo? Nuolat primename stovyklautojams – nelaižykite uogienės per stiklą. Semkite patirtis rieškučiomis, o patyrę spręskite – jums patiko, nepatiko, buvo nuobodu ar be galo naudinga. Patiems skeptiškiausiai nusiteikusiems vaikams sakau: „Žinau, kad žaisti tau atrodo kvaila. Ir būtent todėl prašau būtent tavęs pagalbos - prisijungti, išbandyti ir po žaidimo man pasakyti, kaip jį vertini, ką galėtume jį patobulinti, pastiprinti.“ Vaikai yra nuostabūs. Niekas neatsisako padėti.

Ar žaidimas reiškia išėjimą iš savo komforto zonos?

Ne visada. Man žaidimas reiškia tiesos sakymo laiką. Žaisdami žmonės džiūgauja. O džiūgaudami būna pačiais savimi. Tiek vaikai, tiek ir suaugusieji. Žaidžiančios smegenys nemeluoja, taip neretai nustebindamos ir patį žaidėją. Whatansu komanda moko stovyklautojus ne išeiti iš komforto zonos, o, atvirkščiai, susikurti savo asmeninę komforto zoną, kurią ir nepatogiausioje situacijoje galėtumei išsitraukti iš kišenės, išsilankstyti ir apgaubti save pasitikėjimu, ramybe, tvirtu žinojimu, kad veiki nepamindamas savo vertybių.

Ar tiesa, kad šiuolaikiniai vaikai – labiau introvertiški, individualistai?

Be jokios abejonės. Jų individualizmą dar labiau skatina visuomenės troškimas auginti lyderius. Siekdami pagelbėti šiems vaikams kasmet rengiame „W komandos” stovyklą, kurioje išimtinai dirbame su komandiniais vaikų gebėjimais. Mokome juos savo individualumą ir unikalumą panaudoti grupės reikmėms, būti naudingais ir auginančiais komandą, jokiu būdu ne pritampant ar susilyginant su kitais, o išliekant savimi. Stovykloje nuolat kuriame situacijas, kuriose savo gebėjimais ir talentais savo draugams pasitarnauti turėtų vis kitas komandos narys.

Ar pasikeitė žaidimų tematika, jų poreikis per visus Whatansu stovyklų gyvavimo metus?

Žaidimas kaip pasaka. Pasakoje užkoduotos vertybės nemarios. Taip ir su žaidimais – žaidžiant juos daug lengviau mokytis žmogiškumo, pagarbos, tarpusavio santykių, atjautos, prašyti pagalbos, klysti. Kartais į Whatansu mokymus atvykę mokytojai stebisi, kad ledlaužiams naudojame jiems jau žinomus žaidimus. Tuomet teiraujuosi jų, ar dėstydami savo dalyką jie kas dieną ieško naujo metodo, ar, norėdami, kad mokiniai juos suprastų, naudoja patį paveikiausią, tą temą tobuliausiai atskleidžiantį… Ar tai reiškia, kad esame užstrigę senuose saugiuose žaidimuose? Žinoma, ne. Whatansu komanda žaidimus nuolat „turbina”, kuria naujus lygius, įveda naujų, netikėtų detalių. Net ir stodami į Whatansu vizitine kortele jau tapusį komplimentų ratą dar gebame vieni kitus nepatogiai nustebinti!

Ar „žaidėjui” amžius svarbu? T.y. ar suaugę vyrai „Vyrų kalvėje” irgi žaidžia?

Dar ir kaip žaidžia! Juk Whatansu – patirtinės stovyklos. O žaidimo metu galia išgyventi kokią tik nori situaciją, suprasti net ir pačią sudėtingiausią gyvenimišką pamoką. Aišku, jei tik žaidimo koordinatorius yra patyręs profesionalas, žaidžiantis ne dėl paties žaidimo, o tiksliai žinantis, kokį iššūkį grupei turi padėti išspręsti, kokią žinutę perduoti, kaip interpretuoti žaidėjų patirtį.

Kodėl niekur nerandu Whatansu stovyklos pragramos?

Stovyklos programos, pagal seną Whatansu tradiciją, jau daug metų neskelbiame. Viena vertus todėl, kad dar nesame padarę nė vienos tokios pačios stovyklos - kiekvienos programą kuriame iš naujo, žaidžiame, džiazuojame ir tai yra nuolatinis, nenutrūkstantis procesas. Kita vertus, iš patirties žinome, kad programoje naudojami kodiniai užsiėmimų pavadinimai sukelia daugiau streso, nei duoda naudos, stovyklautojai juos interpretuoja pagal savo patirtį, daro išankstines, bet nebūtinai teisingas išvadas. Mūsų tikslas - sukurti atmosferą, kurioje būtų dalyvaujama 110proc., kur didžiausias nuotykis galėtų slypėti už bet kurio posūkio, kiekvieną akimirką. Tegalime pažadėti visišką užimtumą nuo 7:00 iki 23:00, skanų ir skalsų maistą ir daug įstabių žmonių aplink.

Straipsnio autorė – Rasa Valantinaitė