Neformalusis vaikų švietimas

Dvyliktokas Matas Čepulis vietoje krepšinio bei futbolo pasirinko mažiau populiarų svarsčių kilnojimą ir neapsiriko – vaikinas jau yra pasaulio jaunių rekordininkas ir turi Europos čempiono titulą, skelbiama pranešime spaudai.

Svarsčių kilnojimo varžybose už savo mokyklą pradėjęs dalyvauti Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos moksleivis greitai pasiekė aukštumų - jis pasaulio jaunių svarsčio rovimo rekordininkas, Europos suaugusių svarsčių kilnojimo čempionato estafetės rungties čempionas, Europos jaunių svarsčių kilnojimo prizininkas. Vaikinas taip pat ne kartą Baltijos valstybių ir Lietuvos svarsčių kilnojimo čempionu.

Apie savo sportinį kelią, svarsčių kilnojimo sporto šaką, laimėjimus, mokslus, kasdienybę ir laisvalaikį M. Čepulis papasakojo TV laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“.

- Kokios sporto šakos buvo tau pirmos? Kaip atsidūrei svarsčių kilnojime?

- Pirmoji buvo dziudo. Dar darželyje pradėjau sportuoti. Dar ir pradinėse klasėse sportavau. Paskui atsirado krepšinis. Prieš svarsčius paskutinis buvo futbolas. Tiesą sakant, viską bandžiau. Viską sportavau, nes žinojau, kad man sportas yra svarbus ir noriu juo užsiimti. 8 klasėje atėjo treneris Paulius Visockas ir sako – turi duomenis, gera pečių linija, ateik – pabandysi. Atėjau, pabandžiau ir tie žingsniai buvo dideli.

- Kuo tave žavi svarsčių kilnojimo sporto šaka?

- Šiame sporte yra labai didelis darbas su savimi. Jis tikrai nėra lengvas, kai reikia 10 minučių stovėti ir kelti. Monotonijos yra, bet kažkaip išsiugdai. Visada turi kovoti prieš save. Neskai atstovi 6, 7, 8 minutes atrodo, kad viskas - yra dugnas, nebegali daugiau kelti. Bet reikia nugalėti save, sakai "Matai, dar pora iškėlimų!" "Dar penkiolika sekundžių!" Paskui paskutinę minutę jau viskas prasimuša. Eina viskas kaip per sviestą. Geriausi sportininkai, tie kurie daugiausiai pasiekia, atstovi iki galo.

- Kaip tavo šeimos nariai reaguoja į tai, kad užsiiminėji būtent šia sporto šaka?

- Jie visuomet skatina, ačiū mano tėvams už palaikymą kad ir ką daryčiau… Kai buvo dziudo - skatino sportuoti dziudo. Dabar kai yra svarsčiai - skatina svarsčius kilnoti. Kol man tai teikia džiaugsmo - jiems taip pat teikia džiaugsmo.

- Nuo kokių pratimų pradeda svarsčių kilnotojai? Kokie fiziniai duomenys reikalingi?

- Mano pradžia buvo nuo 8 kilogramų svarsčio. Tiesiog pradėjau, pasiimiau ir treneris pradėjo aiškinti, kaip reikia daryti. Viskas prasideda nuo technikos. Išmoksti techniką ir po to viskas seka lengvai. Vien su didele raumenų mase tikrai nepridarysi šimtų iškėlimų, dėl to labai reikia tos ištvermės. Svarbu, kad sportininkas būtų ištvermingas, kad būtų stiprios kojos, nugara ir pečiai.

- Treniruojatės tik su svarsčiais ar kitais būdais?

- Priklauso nuo sezono stadijos. Pradžioje viskas prasideda su štangomis. Laviname ugdome raumenis, jų jėgą. Po to po truputį įvedame svarščius ir nuo jėgos pereiname prie ištvermės. Nes jos labai reikia.

- Ką esi iškovojęs su mokykla, šalyje, tarptautinėje arenoje?

-  Šešerius metus jau esame Lietuvos mokyklų čempionais.  Lietuvoje ketverius metus iš eilės esu čempionas. Praėjusiais metais su kitais Lietuvos sportininkais suaugusiųjų Europos čempionate estafetės rungtynėje tapome čempionais. Taip pat Europos jaunių (U-18) čempionate Garliavoje buvau antras. 2017 metais Europos čempionate iškovojau antrą vietą ir t.t.

- Koks įsimintiniausias tavo laimėjimas?

- Pasaulio rekordas. 2016 metais tarp manęs ir baltarusio vyko labai atkakli kova dėl trečios vietos. Po stūmimo rungties padarėme vienodą iškėlimų skaičių. Visa kova persikėlė į rovimą. Mane komanda, treneris labai užmotyvavo, sakė: „Eik, padaryk ką gali geriausio“. Padariau. Pasirodo, tuo pačiu pagerinau pasaulio rekordą – 248 rovimai su 16 svarsčiu. Prieš tai buvo rekordas 244. Mane labai tas nustebino, galvoju „valio – trečią vietą užimiau“.  Labiau džiaugtis negalėjau, buvau euforijoje dėl trečios vietos. Atėjo Lietuvos svarsčių kilnojimo federacijos prezidentas ir pasakė kad pagerinau pasaulio rekordą. Nežinojau kaip reaguoti, ar šokti. Buvau smagiai apšalęs..

- Kaip pats save motyvuoji?

- Eiti į treniruotes motyvuoja mano komanda. Nes nesinori jų apleisti. Su jais buvo tiek daug smagių atsiminimų, tiek daug laimėjimų, tas irgi motyvuoja. Juodas darbas niekada nebuvo dalykas, kurio visi siektų. Visi nori laimėjimų. Tai pagrindinis dalykas, kuris motyvuoja. Du mėnesius prieš varžybas būna sunku, ruošėsi toms varžyboms du mėnesius, ir galvoji: velnias, kodėl čia esu? Kam aš čia viską darau? Paskui jau mėnesį prieš varžybas galvoji: kai jau tiek įdėjau darbo, tą mėnesį atidirbsiu, ir paskui sudalyvausiu varžybose. Po varžybų, kai jau gauni tą medalį, pažiūri į skaičius, kuriuos padarei, vėl iš naujo visos emocijos sukyla. Vėl norisi eiti. Kaip sakoma angliškai, „užsihype'ini“, ir jau vėl - einu darysiu, viskas, fainai. Taip ir save motyvuoji, per laimėjimus.

- Ar ką nors duoda pralaimėjimai?

- Jie irgi motyvuoja, nes galvoji – to nepadariau, ten galėjau geriau. Taip viskas prasideda. Ar jei skaičių padarai ne tokį, kokį planavai, ruošeisi padaryti. Tada peiki save, galvoje spaudi. Galvoji viskas – atiduosiu 150 proc. savęs, padarysiu dar geriau, kad pasiekčiau tą skaičių, kurį aš noriu.

- Kuo įdomios ir naudingos Lietuvos mokyklų žaidynės?

- Mano pirmosios varžybos, turbūt, ir buvo čia. Kaip ir daugelis, pradėjau nuo kvadrato. Tai labai labai smagus sporto žaidimas. Kol dar esi jaunas labai smagu su kitais konkuruoti. Nuo to viskas prasidėjo, paskui atėjo futbolas, dalyvavau už mokyklą krepšinyje, ir dabar svarsčiai. Šios žaidynės - labai gera vieta susitikti naujus žmones, kurie paskui tampa draugais. Nes čia nėra per didelio spaudimo. Tai nėra Lietuvos ar Europos čempionatai, kur jau galva kaista, kad būtinai reikia pasiekti gerą rezultatą. Čia yra noras pasiekti rezultatą, bet visai kita atmosfera. Viskas daug paprasčiau. Kai dalyvauji vien tarp bendraamžių, vieni su kitais vis tiek pakalba, pasidalina savo patirtimi. Taip gimsta naujos draugystės. Paskui taip išeina, kad lauki kitų mokyklų žaidynių, kad vėl susitiktum. Jei draugai iš kito miesto, pavyzdžiui iš Šiaulių, tai nedažnai tenka susitikti. Per varžybas gali pabendrauti, pasidžiaugti.

- Kaip tau sekasi mokytis? Ar svarbus sportininkui išsilavinimas?

- Mokausi neblogai, pernai vidurkis buvo 9, šiais metais kol kas 8, bet tikiuosi jį dar pagerinti. Reikia mokytis, nes tai kažką tau duoda. Sunku prisiversti, bet pripranti prie to ritmo, žinai, kad reikia ir eini darai. Žinau, kad sportas man svarbus gyvenime, bet man tai hobis. Žinau, kad visą laiką sportuosiu, bet norėčiau išnaudoti ir savo protines galimybes.

- Kodėl moksleiviams svarbu dalyvauti kūno kultūros pamokose?

- Tie kurie neturi fizinio aktyvumo, jiems kūno kultūros pamokos yra vienintelis išsigelbėjimas. Nes to fizinio aktyvumo tikrai reikia. Kitaip auga ir pilvas, ir nesivysto raumenynas. Fizinis aktyvumas taip pat skatina ir protinę veiklą.

- Kas svarbiau - talentas ar juodas darbas?

- Juodas darbas daugiau atneša, kad ir turi talentą, turi jį ugdyti. Jis negali tik būti pas tave, jis turi būti ugdomas. Bet kokiu atveju, reikia eiti ir dirbti.

- Ką tau davė sportas?

- Viską (šypsosi), jei galima taip pasakyti. Nes aš sporte subrendau. Mano laisvalaikis visuomet būdavo sporte. Dabar prasidėjo profesionalesnis sportas. Vis tiek - aš čia visa širdimi ir visa siela pasinėręs į sportą. Sportas išmokė disciplinos, to reikia svarsčiuose, nes turi kiekvieną treniruotę nuoširdžiai dirbti, kad galėtum pasiekti savo norimų rezultatų.

**
Lietuvos mokyklų žaidynės – masiškiausios sporto varžybos mūsų šalyje. Šį sezoną jose varžosi apie 700 mokyklų 24 sporto šakose. Žaidynes organizuoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, savivaldybės ir mokyklos.