Neformalusis vaikų švietimas

 

 

Kauno rajono Garliavos Jonučių progimnazijos bei gimnazijos moksleiviai pristato savo kūrybą retrospektyvinėje parodoje „Laiko erdvėse: fantazija ir realybė“. Dauguma darbų buvo sukurti dailės pamokų metu laikotarpiu nuo 2009-ųjų mokslo metų iki  dabar.

 

Džiugu, kai mokytojas turi galimybę ugdyti daile jaunąjį kūrėją ne tik pamokose, bet ir  neformalių užsiėmimų metu: stebėti ir stebėtis drauge su juo, patirti bei ieškoti naujų ir vis naujesnių idėjų, raiškos formų bei technikų. Šioje parodoje pristatomi  5–12 klasių mokinių dailės darbai. 

 

Žinoma, ne visi kūriniai gali sutilpti į tam tikrą rėmą, nes ugdyme daile  tarp tradicinių dailės raiškos formų visada vyksta tam tikri raiškos procesai, kurie tarsi įsilieja į mokyklos gyvenimą (šventinės dekoracijos, įvairūs integruoti projektai, plenerai ir kt.). Tačiau mokytojo uždavinys – ugdant visus, stebėti ir pastebėti po vieną, kiekvieną ir skatinti mokinį kuo daugiau išmokti, ieškoti ir pritaikyti, suprasti ir pajausti, kam reikalinga tokia saviraiška. Tuomet  vyksta kūrybinis darbas, kuris gali būti pritaikomas bet kurioje srityje. Ugdymas daile – tai ne vien piešimas ar tapymas, vienos ar kitos raiškos taikymas. Tai taip pat stebėjimas, atradimas vertybių, suvokimas jų prasmės, estetinio skonio lavinimas, savos aplinkos kūrimas ir t. t.

 

O raiškos metu – laikas tarsi ištirpsta. Ir tai tarsi atsakymas į klausimą: ar pamoka pavyko?

 

Individualus ir nepakartojamas kiekvieno mokinio prisilietimas prie erdvės lape. Koks jis?

 

Nedrąsus. Drąsus. Švelnus. Kantrus. Kruopštus. Energingas ir dinamiškas. Ryškus. Ir kiekvienas yra teisingas. Ir kiekvienas pasirinkimas  – unikalumo atspindys. 

 

Be abejonės, ugdymo daile procesą lemia mokytojo darbas pamokos metu – sudominimas, bendradarbiavimas, gera darbo aplinka.  O mokytojo patirtis taip pat ne iš karto įgyjama. Ji auga palaipsniui. Juk mokytojas tam tikrame laiko etape – tarsi mokinys, kuriam vis stinga žinių, vis reikia naujų idėjų, įkvėpimo. Tikriausiai tuo ir įdomu meninėj raiškoj, kad kiekvienas, būdamas savimi, stebime, ieškome, kuriame ir skatiname mokinius išmokti, pažinti ir atrasti savitumą, pasitikėjimą ir naujoves.

 

Pažvelgus į paveikslus... Taip, mokinių vaizdinė kalba pasakoja savas, senas istorijas apie pamokose aptartas temas, apie mokinių sugalvotas mintis, fantazijas ar suvokiamą savaip realybę. 

 

Pažvelgus į Simonos Biržytės paveikslą „Praeitis. Dabartis. Ateitis“  galima pajausti, kaip 10 klasės mokinė vertino ir tarpusavyje derino senąsias ir šiandienos vertybes (karpinio ornamentas purškiant dažais – saulės motyvas, kuriam daugiausia erdvės ir šviesos; žemutinėje kompozicijos dalyje – senamiesčio motyvai, virš kurių šiuolaikinis žmogus, apsuptas šiuolaikinio miesto motyvo. Viršutinę kompozicijos dalį uždaro stilizuotas, abstraktus, išaugęs iš senosios tautodailės ornamentas). 

 

Dariaus Kamarūno (10 kl.) kūrinyje „Dailės pamoka“ įdomiai, kiek statiškai sukomponuota dailės mokytojos figūra, kurią supa mokinio sumanyta įvairiomis formomis ir linijomis ritmika. Tai tarsi idėjų pasaulis, galimybių ir pasirinkimų gausa.

 

Žydrūnės Jakubauskaitės akvarelių ciklas „Žmogus ir gamta“ nepaprastai jautriai atskleidžia žmogaus santykį su didžiąja gamta. Vertinu Žydrūnės kūrybinius darbus, kurių pamokų ir papildomo ugdymo metu sukūrė tikrai daug. Mokinė buvo surengusi savo autorinę parodą mokykloje, pristatė animacinį filmą, kuriuo stengėsi išreikšti žmogaus egzistencijos klausimus.

 

Mindaugo Urbiko pirmieji bandymai aliejiniais dažais – plenere savo senelių kaime. Įamžino savo senelio buvusią dirbtuvę – mažutį sodo apsupty esantį tvartelį, kuriame jo mylimas senelis tapydavo.

 

Pavasario žaluma tarsi susiliejo su užklupusiu lietumi, sode žydinčių pienių gelsvumas ir vakarėjantis dangus šiek tiek tarsi sušildo paveikslo koloritą ir sukuria (gal) romantiškus jausmus ir prisiminimus apie praeitį (senos obelys... senas namas...).

 

O pažvelgus į 2019 mokslo metų 5 klasės mokinių piešinius? Adrija Vaitiekutė gratažo technika sukurtame raižinyje įdomiai ir plastiškai perteikia pavasario nuotaiką. Puikiai pavyko mergaitės portretas, paukšteliai, medžio ir dangaus vaizdai. Linijų ritmas suvienija vaizdus į visumą.

 

Mato Rimkūno (5 kl.) piešinyje „Lietuvos peizažas“ atrandame drąsiai išreikštų formų – kreivų ir įdomiai pavaizduotų medžių, ežerą, paukštį, mišką, miestelį, kuriuos spalvino ir brūkšniavo linijomis flomasteriais, markeriais. 

 

Tradicine tapyba susižavėjusi Rita Gudaitytė (10–12 kl.) pristato tris tapybos darbus. „Miškas žiemą“ – tikros, gilios žiemos peizažas, kuris mokykloje jaunesniuosius mokinius žavėjo realistiniu vaizdo perteikimu. Tačiau mokinės tapyboje – pakankamai daug nesuvaržyto, laisvo potėpio, formų plastikos bei vientiso kolorito.

 

Šiais mokslo metais 12 klasės mokinė Rusnė Urbonaitė sukūrė visą ciklą grafikos darbų tušinuku. Visi darbai turi vienijančią temą – „Laiko tėkmėje“. Simboliniai vaizdiniai: jaunatis–pilnatis, vaikystė–branda, diena–naktis, žemė–vanduo ir t. t. Parodoje pristatomi du Rusnės darbai.

 

Dauguma parodoje eksponuojamų mokinių dailės darbų yra atlikti skirtingomis dailės raiškos priemonėmis bei technikomis (tušinukas, tušas, plunksna, kartono raižinys, gratažas, tapyba akvarele, aliejinėmis kreidelėmis, mišria technika, aliejine tapyba, koliažo, spalvotais flomasteriais, markeriais, pieštukais, pastele, akrilu, aplikacija, koliažo). Vyrauja tokie žanrai: teminės kompozicijos, portretas, peizažas, natiurmortas, mitologinis. Tikiuosi, kad Garliavos Jonučių mokyklos mokinių dailės parodoje esantys darbai suras žiūrovą, nors akimirkai sustabdys, skatins kurti.

Mokinių darbai 

 

Renginio pavadinimas:	„Laiko erdvėse: fantazija ir realybė“
Renginio tipas:	Paroda
Dalyviai:	Įėjimas laisvas darbo dienomis nuo 8 iki 20 val.
Renginio data:	2020 m. vasario 3 d.–vasario 29 d.
Vieta:	Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras
Papildoma informacija:	Audronė Urbelionienė (8 5) 276 6748 audrone.urbelioniene@lmnsc.lt